Sapnas

Kartais, prabundu vidurnaktyje. Išsigąstu pati savęs.Tarsi ūžiančios didelių medžių viršūnės siūbuoja, liūliuoja į visas puses. Norėdamos pasakyti, kokią pražūtingą tuštumą gali atnešti.
  Tamsa, vienatvė ir depresijos sutraumuotas žmogaus protas. Nebematantis jokio, šveisos blyksnio,jokios palaimingos ramybės, nebejaučiantis pilnatvės... Riedantis savo geležinkelio bėgiais, mušdamas ne į taktą. Svajodamas apie tikslo nebūtį, jausdmas baimės netektį. Gal tas sutraumuotas jaunuoliškos išvaizdos senelis ir suvokia, kad nesėkmės jį aplipo tik rudenį ir tik šiąnakt, gal žino, kad periodiškai pasikartoja. Kas naktį, kiekvienais metais, tokiu pačiu laiku? Ar jis žino? Piktavalis, keršto ištroškęs seniokas, nesuvokdamas, kodėl, jam, taip sopa. Sopa sužalotą sielą, gelia nevalingai susitraukinėjantį raumens gabalą, jo krūtinės ląstoje. Artindamasis sunkiu žingsniu prie manęs, žiurėdamas, beprasmiu, tuščiu žvilgsniu, rankoje laiko, savo širdį. Vis dar besirangančią, susitraukinėjančią, gargaliuojančią...
    Ūkaujančios medžių viršūnės... Vėl pabundu... Gerai, kad tai buvo tik sapnas!
Sapnas, periodiškai pasikartojantis kasnakt...