pamiršta daina

vakare, sušukavus plaukus atgal,
dedu galvą ant pagalvės ir
lėtai smigdama į globėjiškus pūkus,
girdžiu už sienos,
kaip mėlynu rašalu rašai
man laišką,
bet netyčia supainiojęs adresus,
išsiunti poeziją
kitai

kartais prieinu prie tavo namo durų
bet užmiršus spynos kodą,
tik stoviu įrėmus kaktą
į laiptinės metalą,
laukiu žmonių,
gal kas pasakys,
o nutirpstant rankoms
beieškant vis naujos skaičių
kombinacijos,
pradedu abejoti, ar
tikrai tave mačiau?

nosis šnabžda:
„matei, ką tik išvirtos košės
garavime“,
ausys šnabžda:
„matei greitai besisukančių dviračio
ratų švilpime“,
burna šnabžda:
„matei gerdama arbatą lauko kavinėje“,
delnai šnabžda:
„matei ryte braukdama šepečiu per drėgnus plaukus“

keista, nepamenu,
lūpos,
ką matėt jūs?

„matėm, kaip apsvaigus pavasariu
dainavai dainą, pagal kurią
šoko visas jo kūnas,
bet paprašius pakartoti,
sutrikai, nes tik baigus paskutinį posmelį,
spėjai užmiršti visą
melodiją“

akys apvalėja-
negali būti!

„akimirką šypsojais jam,
akimirką jis šypsojos tau,
bet greitai
abu užmiršote kodėl
ir parėję namo bandėt klausytis
tūkstančius dainų,
kurios bent dalimi
primintų tą,
bent dalimi primintų
jus pačius“