Kai mano akys tavose paskendo,
lyg vakaras dienos šviesoj.
Radau tarp mūsų kažką bendro
ir viltį įžiebiau aušroj.
Aš paėmiau tavąją ranką
ir tyliai, be žodžių sakiau:
-tik būt žmonėmis nepakanka,
žydėti kartu daug mieliau.
Ir šiandien aš vis dar jaučiu
to švintančio ryto dvelkimą.
Rytoj aš atskrisiu paukščiu,
atnešti tau savo likimą.
Paimsiu vėl tavąją ranką,
-aš myliu!.. Ištarsiu balsu.
Tylėti manau jau pakanka,
todėl pas tave ateinu.