Rašyk
Eilės (72399)
Fantastika (2182)
Esė (1493)
Proza (10247)
Vaikams (2476)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Aš esu juodas žmogus! Aš nereikalinga tau, Pasauli! Už ką aš čia? Aš esu niekas! Niekas! Tuščia vieta! Aš nereikalinga čia!– visa savo esybe šaukė mergaitė,– aš gi tokia tuščia ir juoda... – vos girdimai ištarti paskutinieji žodžiai...
Ji krito ant kalno žolės kniūbščia. Ašaros krito ant žemės, ši gėrė jas, telkė į požeminius šaltinius, šie buvo upių pradžios, kurios tekėjo per ežerus ir marias kol pasiekė jūras, o iš ten vandenynus... Ašarų vandenynai... Niekas dėl nieko taip gailiai neverkia, kaip dėl savęs...
– Beprotė!– išgirdo ji besijuokiančios porelės balsus. Jie nuėjo tolyn, o mergaitė liko su savo skausmu. „Beprotė... Ne žmogus, uždaryt mane tokią... – skambėjo ausyse – beprotė beprotė... Kam aš tokia reikalinga?!“
– Pasauliui! – mergaitė net krūptelėjo. Balsas už nugaros atsakė į klausimą, kurio ji nebuvo ištarus balsu. „Gal man pasigirdo?“  Ji nedrąsiai pasuko galvą taip, kad bent akies krašteliu  pamatytų, kas dedasi jai už nugaros. Kojos ir rankos nutirpo. Akys užčiuopė, kad ji ne viena, už jos kažkas yra.
– Eik šalin! Nelįsk! Tu nieko nesupranti! Aš gi „beprotė“...
– Nejaugi? Ir tu tuo tiki? Kaip tokia graži mergaitė gali būti taip nusivylusi savimi? – tas jaunas, šiek tiek pasišiaušęs brunetas net nežadėjo trauktis.
– Grožis yra abstraktus dalykas,– atkirto mergaitė.– Ir nuo išorės vidus nepriklauso! Atrodo tau tai naujiena!
– Aš nieko nesakiau apie išorę.– vaikino balsas buvo lygus ir ramus, išduodantis jo pasitikėjimą savimi.
Mergaitė tylėjo. Ji tenorėjo, kad tas tipas išnyktų ir paliktų ją vieną, su jos mintim.
– Ar galiu čia prisėsti?
– Ne! Eik iš čia!
– Pasaulis yra gražus, – ištarė jis sėsdamasis.
– Nerūpi man pasaulis! Dink iš čia! Ko tau čia? Ko tau reik iš manęs?! Išnyk! Dink! Dink!
Vaikinas pažvelgė mergaitei į akis. Ši nusisuko, tačiau jis nenustojo ją stebėjęs, kol pagavo jos nežymų žvilgtelėjimą.
– Tu nenori, kad aš išeičiau,– sužibo jo akys.
– Tylėk! Kad jau pasilieki, tai nešnekėk! Ir iš vis, ko tu čia prisikabinai...
– Aš vardu Tadas.
– Man nerūpi.
– Malonu susipažinti, Migle.
– Ką? – mergaitei įstrigo šis klausimas gerklėj. „ Ne, jis tik atspėjo. Tai tik atsitiktinumas.“
– Aš neatspėjau, aš žinojau tavo vardą.
Miglės nustebusios didelės akys ir iš žado šiek tiek praverta burna, vaikinukui sukėlė šypseną.
– Kas tau pasakė? Kuris? Ką tu pažįsti?
– Aš nepažįstu  nė vieno tavo draugo.
– Iš kur tu žinai mano vardą?
– Tai nesvarbu.
– Svarbu! Sakyk iš kur žinai jį?!
– Aš tiesiog žinau jį, nesvarbu iš kur ir kodėl.
Miglė suprato, kad vaikinas nieko nesakys, todėl pasirinko tylėjimo taktiką.
– Tu atsinešei savo vardą. Nedaug žmonių atsineša savo vardus.
– Vardai priklauso nuo tėvų pasirinkimo! Ir niekas niekam jų nenešioja!
– Tu gi žadėjai tylėti!
– Iš kur tu žinai ką aš galvoju?! – pykčiu kunkuliuodama išrėkė Miglė.
– Tai nesvarbu,– vis taip pat ramiai kalbėjo vaikinas.
– Nesvarbu? Ir vėl nesvarbu?! Tur būt tik tai ir temoki pasakyti!
– Tu žinai kodėl.
Ji nežinojo, o gal tik galvojo nežinanti, tačiau jai visai nesinorėjo į tai gilintis. „ Hmm... Tadas. Gražus vardas. Jeigu man gims berniukas tai aš jam duosiu tokį vardą... Mergaičių svajonės... Jaučiu juokingai atrodau. O jis gražus...(Tadas šyptelėjo) Bet kodėl jis su manim iš vis kalba?Aš gi nesu tinkama jam nei į poras, nei aš protinga, nei su manim ką ir bepašnekėsi... Tuščia viduj. Noriu patikti, bet nemoku..Nu ir gerai! Ir nereikia. Kas jis man? Ogi niekas! Nori–gali čia būti, visgi kalnas ne mano vienos...“ Prieš tai pešiojusi žolę, Miglė nukreipė žvilgsnį į saulę.
Ji jau ėjo link laidos. Debesų, esančių netoli jos, paviršius buvo nusidažęs raudonai. Visas dangaus skliautas pulsavo gyvybine energija. Miesto vaizdas nuo kalno buvo paryškėjęs. Rausvi rudenio medžių lapai dar ryškiau degė, paskandindami miestą liepsnose. Pakalnėje sėdinti porelė paskendo bučinyje.
– Tu esi laiminga,– stebėdamas tą patį vaizdą, lėtai ištarė Tadas.
– Norėčiau, kad tai būtų tiesa,– vos girdimas Miglės balsas kėlė nustebimą. Pagaliau ji nepriešgyniauja ir nelaido balso.
– Tu matai pasulį spalvotą. Pastebi, kad vakaro saulė apglėbia dangų, debesis, bučiuoja medžių lapus, glosto pastatų stogus, apkabina štai ana porelę.
– Tu taip sakai. Gražūs žodžiai. Bet tai tik Žodžiai. Aš nieko nuostabaus nematau. Čia tiesiog saulės spindulių kritimo kampas  ryškiai padidėjęs, ir mes matome daiktus rausvesnius. Užsidėk dieną rožinius akinius, pamatysi tą patį.
– Visgi matai.
– Nematau.
– Matai.
– Nematau.
– Papasakok apie savo pasaulį.
– Apie savo pasaulį? Cha!.. nemanau, kad tu nori žinoti koks mano pasaulis... Jis baisus.– pradėjusi garsiai, Miglė paskutiniuosius žodžius ištare vos virpindama orą.
Stojo nejauki tyla.
– Papasakok, prašau.
– Betgi kam tau žinoti, kad mano pasauly vien juoda. Kodėl tu nori iš manęs ištraukti tai, kad manęs niekas nemyli ir aš nieko nemyliu. Ir tai užburtas ratas. Be to, aš nemyliu savęs. Aš būdama kito vietoj nedraugaučiau su savimi, manimi, ar kaip čia geriau pasakyti. Nepatinku aš sau. Kai žiūriu į save iš šalies, aš matau, kad atrodau siaubingai. Tiek išvaizda, tiek elgesiu, tiek vidumi... Aš matau, kad reikia keistis. Bet kas iš to? Kaip? Aš siaubingas žmogus. SIAUBINGAS! Kam iš vis tokių reikia? Kam reikalingos mano svajonės? Kur jas dėti? Gerai būtų ir jų turėti... Kas iš to, kad gyvenu? Pasaulis... Gyvenimas akvariume. Stiklinės sienos, visi eina pro šalį ir žiūri į tave. O tu stengiesi atrodyti tobulai, stengiesi visiems patikti. Eina žmonės ir vertina, o tu turi būti nepriekaištingas. Visi ieško trūkumų, o jei kas ir yra gero, gražaus, tobulo – niekas nepastebi, nes taip turi būti. Gyvenimas baisus ir žiaurus. Galiu sakyti: vajej koks gražus pasaulis! Aš myliu vėją, myliu saulę, myliu ir laukines ramunes... Nesamonė! Tai tik žodžiai, kurie ištirpsta ore. O visi tie romantikai ir taip vadinamos „meniškos sielios“ yra nuo proto nušokę žmonės!
– Tu taip nemanai.
– Nemanau? Pats prašei papasakoti, koks mano pasaulis. Nenori – netikėk, ir iš vis nereikėjo tau nieko pasakoti...
Miglė akivaizdžiai nusisuko nuo Tado. O jam tai tik sukėlė juoką. Jo juokas buvo nuoširdus ir tyras, jis sklido virš miesto, virš degančių lapų, link debesų...
– Kas čia juokingo? – įsižeidė Miglė. Ji atsistojo, dėbtelėjo į Tadą piktu žvilgsniu ir patraukė taku nuo kalno. Atrodo, kad išsipasakojus būna lengviau, bet šįkart taip nebuvo.
– Nedera jaunom panelėm vaikščioti vakarais po miškus be palydos.
– Atsirado mat moralistas! Čia ne miškas. Ir iš viso, mane mama mokė nešnekėti su nepažįstamais.
– Aš nesu nepažįstamas. – Tarė tadas ramiai.
– Pats netiki tuo ką sakai. Aš pirmąsįk tave matau.
– Aš nesu nepažįstamas. – Taip pat ramiai pakartojo vaikinas.
– Tai kas tada tu? – Miglė sustojusi įdėmiai pažvelgė į Tado akis. Jos buvo tyros mėlynos spalvos. Ji niekada nebuvo mačiusi tokių akių, jos buvo per skaisčios, kad būtų tikros.
Tadas taip pat įdėmiai žiūrėjo į Miglę, tačiau nepraterė nė žodžio.
– Ir vėl tai nesvarbu? – šiek tiek sarkastiškai mestelėjo Miglė nusisukdama ir vėl pradėdama eiti.
Tadas uždėjo ranką jai ant peties, ir ši kruptelėjusi sustojo.
– Aš esu tavo pasaulis.
– Cha! Pasakei kaip įsimylėjalis! Tik truputi suklydai, turėtum sakyti: „tu mano pasaulis“, o ne tai, kad tu man esi pasaulis! – Miglė buvo sutrikusi, bet nenorėjo išsiduoti.
– Aš nesu TAU pasaulis. Aš esu TAVO pasaulis. Aš nesuklydau.
Tadas nutilo. Miglės akys bėgiojo į šalis, galvoje sukosi galybė minčių, ir kuri gi teisinga? „ Kas jis toks? Kas jis gali būti?“. Staiga  jos akys padidėjo, o veidas visiškai sustingo:
– Ar tu mano angelas?
–  Ne,– šiltai nusišypsojo Tadas,– eime prisėsim.
Jis mostelėjo į šalimais stūksojusį suoliuką. Klestelėjo ant jo lyg besvoris gulbės pūkas. Miglė nedrąsiai prisėdo šalia.
– Aš nesu tavo angelas sargas. Beje tu jį irgi turi, ir jis puikiai atlieka savo pareigas.
– Tai... Tai... Kas tu?
– Kaip jau sakiau esu tavo pasaulis. Tavo vidinis pasaulis. Tavo vidinis balsas. Tavo sąžinė. Aš esu tu, ir visa tai, kas tave supa. Kaip matai – aš visai ne juodas!
– Kaip tai? Kaip tai gali būti? Ar tave mato kiti? Kodėl tave matau aš?
– Aš sakiau, kad tu esi laiminga.
– Aš laiminga dėl to, kad turiu galimybę sutikti tave, tai yra save, kaip atskirą žmogų?
– Ne, tu esi laiminga, nes aš esu laimingas. Bet deja tu užgoži mane. Tu nevertini manęs. Aš tūnau tavo širdutėje ir laukiu progų išlįsti, o jų būna labai mažai... Tu nesijauti laiminga, nes neleidi man tave užlieti. O tu tokia graži asmenybė! Ir visa tai kas dabar yra tavyje, man esant čia, visą tai turi slėpti, man duoti laisvės. Ne, nebijok, aš niekur nepabėgsiu. Aš visada esu su tavimi. Kaip vidinis balsas ir kaip išorinis pasaulis. Aš esu tavo draugės katė, kurios tu taip bijai. Draugė tau sakė, kad ji pikta, bet tu juk pastebėjai, kad tau užėjus pas ją į svečius, katė pinasi aplink tavo kojas, glaudžiasi, murkia. Aš esu tos mėlynos žibutės, kurios stovėjo virtuvėj ant palangės, ir kai tu pastebėjai, kad joms šalta, ir nunešei į šilumą, tu padovanpjai jom dalelę savęs. Aš sužydėjau. Tu tai pastebėjai. Tu turi didelę širdį. Tu myli kiekvieną daiktą, kurį turi. Kodl gi tu taip nieko negali išmesti? Tu myli visą pasaulį, o pasaulis myli tave. Tikėk pasauliu, tikėk manim. Klausyk ką aš tau kiekvienasyk sakau. Visos tavo mintys – tai mano žodžiai tau. Tačiau turi atsirinkti, ką sakau aš, o ką tu girdi. Visa tai, ką man pasakojai. Tai netiesa, ir tu tuo netiki. Neužsidaryk akvariume. Pasaulis neturi sienų, o žmonės... jie visi bijo, jų pasauliai taip pat maži.  Negi manai, kad jie negyvena akvariumuose? Daugelis jų jaučiasi panašiai kaip tu. Aš noriu, kad pajustum tyrą vėją savo pasaulio laukuose, gaivų lietaus lašų prausimą. Noriu, kad pajustum laisvę. Atsimerk, išeik, nusišypsok! Ir butinai, kas nors nusišypsos tau. Pabandyk, nagi pabandyk!
Miglė negalėjo susilaikyti nenusišypsojus šiam, taip žavingai išsišiepusiam jaunuoliui. Pasaulis nušvito, nors jau jau saulės horizonte nebebuvo matyti. Tik paskutinė rausva žara vis dar dažė dangaus pakraštį.
– Žinok, aš visada su tavimi, nepamiršk manęs.– tyliai tyliai pasklido žodžiai, atrodo iš niekur...
Miglė lyg pabudus iš sapno apsidairė, Tado jau nebebuvo. Gal tai tikrai buvo sapnas?
„Pažvelk Vega matosi danguj!“ nuskambėjo mintyse. Ne, mergaitė neviena jau, jos viduje kažkas yra...
2003-10-19 14:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 22 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-03-05 23:32
a2
a2
zinai..tik dabar pastebejau, jog sito darbelio nera mano megstamiasiuju tarpe - todel labai pasipiktinau ir keliu ji tenai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-11 23:55
SnowFlake
koks nuostabus kurinys,  toks pilnas jausmus apie vidini pasauli...Koks jis grazus..5 pagaliukai ir ne nedvejoju..:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-25 15:17
neesme
labaij patiko;] panashu i mani;] lailia;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-29 21:18
Geminide
Turiu pasakyti, kad atspindi mano pacios mintis... Bet aš  niekad nemokėjau jų perteikti tokiu būdu... Šaunuolė :) Bet kodėl Miglės vidinis pasaulis vardu Tadas? Ir kaip su tuo susijęs tikrasis Tadas? Hmm.... Man smalsu :)) O šiaip manau, kad tavo kūrinėlis susideda is dviejų dalių, va tik nežinau kaip jas ivardinti. Meile ir jos vieta tavyje? hmmm... Na, geriau ju tu man parasyk, apie ka rasei, o tai prisigalvosiu nesamonių... (beje, juk rasei apie save?)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-10 17:01
ATL
ATL
Graziai... o man patiko...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-29 18:34
viena skruzdėlė
viduje kažkas yra:D
na ką. tokių išvedžiojimų negaliu komentuoti, labai subjektyvu būtų. kažkaip išaugau iš tokių lyrikų-alegorikų}:) aišku, galėčiau pasakyti, kad 'klestelti' - tai anaiptol ne apie pūko lengvumo daiktą;], bet nzn, ar verta nuodugniai viską nagrinėti. gal ką įdomiau skruzdėlėms turi?:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-21 20:47
Oranzine warna
niu jurgut, pavarei... o jei nori neigiamos kritikos tai sakyk, gal isduosiu ka...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-20 15:54
Oranzine warna
jezau, kada tu speji tiek prirasyti... atsiusk man i muila, paskaityiu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-20 00:14
heroinas
P.S. galėtų prabalsuoti*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-20 00:13
heroinas
man patiko. puikiai atskleisti jausmai
bet manau neturėtų patikti tiems, kurie stengiasi tik greičiau perbėgti akimis tekstą, kad ramia sąžine prabalsuoti įvertindami tekstą, nepaisant to kad rezultatas priklausys tik nuo jų nuotaikos...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-19 20:15
Domas
Labai sklandu, geras stilius :) Man asmeniškai Migle asociavosi su gotais..  Netgi keista, rašau kūrinį panašia tema :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-19 17:34
a2
a2
grazu... skaitai ir isivaizduoji..
patiko ir tikrai nebanalu:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-19 16:33
Sielos Giluma
man pabaiga patiko... tie žodžiai, kad mergaitė jau ne viena kažką tokio turi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-19 16:22
Hippie
eh,dar galejo pasibuciuot pabaogoj
butu vientisas stilius
banaloka
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-10-19 15:34
black eyed
hmz, visai nieko.. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą