Tos laukiančios akys

Ne verkiančios žvakės, kurias sapnavau,
neleidžia tamsos man pamiršti.
Tik ilgstančios naktys, kurių vis daugiau,
taip bijo į dieną ir šviesą pavirsti.

Kaip pilnas dubuo visai ištuštėjo
ir troškulio jau nenumalšint...
Tos laukiančios akys tyliai išėjo,
nespėjus jų grožio, spalvos įsimint.

Ir kartas nuo karto tu man apsireiški
naktinėj tamsoj su žvakių rauda.
Tos laukiančios akys, spalva jų neaiški,
tik mirktelk-ir troškulio vėl nebėra.

Ne verkiančios žvakės, kur verkt nebemoka,
vėl degina mano niūriąsias mintis.
Tik laukiančios akys, laukti dar moka,
kaip laukia beviltiškai mano širdis.