Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







 

Lietingas rudenio rytas, šiandien penktadienis, paskutinė mano darbo diena ir pagaliau pailsėsiu, juk net ir kantrus žmogus pavargsta nuo monotoniškos rutinos, ir dar, kada reikia nešioti sielvartą širdyje. Kartais jaučiuosi visiškai palūžęs, ypatingai tais momentais, kai į rankas paimu šeimos nuotraukų albumą... Taip, sunku jį vartyti... Širdis apsipila krauju... Ir tada mane apima ilgesys, prie to prisideda neapykanta, neapykanta žmogui, kuris prieš penkerius metus sukeldamas avariją, vairuodamas išgėręs pražudė mano šeimą - didžiausią turtą ir liko nenubaustas..! Visas mano gyvenimas sudužo lyg taurė į šukes - kurios jau nebesulipdysi. Tuomet supratau, koks yra neteisingas gyvenimas, nors jame tikrai yra gražių dalykų, bet mano gražiausios akimirkos likę tik širdyje, beliko tik prisiminimai apie buvusį gerbūvį... Nesakysiu, kad mėgstu dirbti, ne, aš nemėgstu darbo, tiesiog man jis padeda užsimiršti ir aš vis rečiau lieku su savo išgyvenimais. Juk nesigriebsiu vaistų, nors jų man ir siūlė – atsisakiau. Dar ir dabar, jau penkeri metai, kaip lankausi pas psichologą, vienas greičiausiai bučiau neištvėręs... Be galo esu dėkingas jam už padovanotą gyvybę, antrą šansą, nors galėjo baigtis mano lemtis taip pat tragiškai... Tiesiog jis mane įtikino, kad gyventi reikia toliau - net gi įmanoma, nebesustoti, ir jam labai puikiai sekėsi mane to mokinti. Per kiekvieną seansą jam už tai padėkoju, jis man atsako visada vienodai: „kartu mes galime kur kas daugiau“. Taip besiblaškantis savuosiuose apmąstymuose priėjau savo iki negalėjimo pažįstamą autobusų stovėjimo stotelę – nustebau, joje pamačiau sukniubusią moterį ir liejančią savąsias ašaras, net nedvejodamas paklausiau jos: 
- Kas atsitiko, širdele? 
Ji tylėjo, kūkčiodama atsigręžė į mane ir atšovė: 
- O ar tau yra skirtumas? 
Man tai nuskambėjo šiek tiek grubokai, bet aš nesilioviau domėtis jos ašarų priežastimi: 
- Spėju turite sunkų išgyvenimą, galbūt - nuopuolį, gal darbe nesiseka? 
Ji atsivėrė man: 
- Darbas? Tai menkas dalykas, galima rasti kitų darbų, juk žemėje tiek daug veiklos... 
Pamaniau sau - esame panašūs ir iškart supratau, kad jos problema yra kur kas didesnė, nestabdydamas tęsiau ką pradėjo ji, papasakojau savo itin skaudžią gyvenimo istoriją. Taip įgavau pasitikėjimą, nors ir menką, bet jis man buvo reikalingas, nes nesu iš tų žmonių grupės, kada matai žmogių kančioje ir atsuki nugarą. Ačiū. Tai ne man. Užmegztas ryšys privertė mane su ja suartėti, aš jai prisistasčiau: 
- Mano vardas yra Emanuelis, jis reiškia „Dievas su mumis“. Kuo vardu jūs?, - paklausiau mandagiai. 
- Aš esu vardu Marija, o jo reikšmė yra „mylimoji“. 
Aš jaučiau kontaktą su ja ir net nepastebėjau kai mano autobusas pralėkė pro pat mano nosį. Bet tai neturėjo man jokios svarbos. Pagalvojau, juk ne vienas žmogus praleidžia darbo dieną be pateisinamos priežasties, o aš esu atsakingas darbuotojas eilę metų, ir daugių daugiausiai aš gausiu papeikimą ar man sumažins darbo atlygį. Bet ar tai yra svarbu? Negalėjau žiūrėti į žmogų, kuris yra lyg apimtas agonijos. Ji mane išklausė ir paprašiau papasakoti savo istoriją. 
- Supranti, gyvenimas yra sudėtingas dalykas, mes tai abu puikiai žinome ir esame su tuo susidūrę, mano istorija tokia, kad aš esu našlė, mano vyras buvo kariškis (ir jos veidu nuriedėjo ašara), bet tai tik pradžia, aš turiu sūnų - jam 12 metų, džiaugiuosi ir Dėkoju Aukščiausiajam, kad mane taip gausiai apdovanojo ir mes išgyvenome tai kartu, jis padėjo man - aš jam, bet supranti, esmė yra tame.... - tada ji patylėjo minutę ir tęsė toliau: tave tai gali šokiruoti jeigu turi jautrią širdį. 
Aš neapsimetinėdamas jai pasakiau, kad esu labai jautrus, tiek pat jautrus, kiek neabejingas jai. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, tiesiog paprastas ir po kiek laiko supratau įprasmintas dviejų svetimų žmonių, bet artimų sielų dialogas. 
- Tęskite Marija, - paprašiau jos. Ir ji pasipasakojo tikrąjį savo gyvenimo lūžį: 
- Jo vardas... (Nutilo akimirkai ir pažvelgė man į akis, jos poakiai buvo patamsėję, spėju, turėjo daug sunkių nerimo naktų, o aplinkui vyzdžius buvo susidarę kraujosrūvos), kaip bebūtų keista taip Emanuelis, skirtumas tik tas, kad jūs esate gyvas, o jis greičiausiai nespės patirti nepatirto. 
Mane aplankė nerimastingos mintys, iškart suvokiau, kad kalbama apie sudėtingą situaciją, kuri gali baigtis netektimi, ir, kad sūnus Emanuelis jai yra viskas, kas vertė ją žengti pirmyn, jis yra jos saulė, pasaulis, stiprybės šaltinis, ir viskas kas telpa tauriame žodyje motinos meilė vaikui. Aš tai pilnai supratau ir paprašiau papasakoti plačiau. 
- Jis serga vėžiu, jam skubiai reikaligas donoras - persodinti čiulpus, tiesiog verkiu iš nevilties, visada galvojau, kad viltis kvailų motina, bet juk ne kiekviena motina palieka savo vaikus! 
Aš nedvejodamas pasiteiravau konkrečiai: kokia Emanuelio kraujo grupė? 
Nusmelkdama žemyn tarė: reta, labai reta, AB IV, manoma, kad ši kraujo grupė naujausia, atsiradusi prieš 1000 metų dėl žmonių migracijos. Tai rečiausia kraujo grupė, ją turi tik apie 5 % visų pasaulio žmonių. 
Šio tipo žmonės jausmingi, pasikliauja jausmais, o ne protu. Jie ramūs ir harmoningi, taktiški, teisingi. Kiti žmonės dažniausiai mėgsta jų draugiją, mat jie moka kitus pralinksminti. Patys savo skausmą neretai išgyvena savyje. Šio tipo žmonės bemaž idealūs sutuoktiniai - paaiškino ji, nors valstybė kompensuoja pilną procesą, bet net ir dėdami skelbimus, skelbdami informaciją tarptauniuose forumuose, mes donoro nerandame, dėl to mano išgyvenimas ir nerimas yra pateisinamas. 
Aš atkartojau jos žodžius: 
- Viltis durnių motina, bet ne kiekviena motina palieka savo vaikus. Žinote, noriu jūsų kai ko paprašyti, vardan Emanuelio, sugebėsite? 
- Vardan jo? Aš galiu viską! 
- Nusišypsokite, tiesiog, neklauskite kodėl, paprasčiausiai nusišypsokite. 
Ji neturėdama net menkiausio supratimo pakėlė akis ir sukandusi dantis parodė savo veidą, nors jis ir buvo palytėtas skausmo, bet ji šypsojosi! Tą akimirką pajutau gyvenimo pilnatvę ir skubėdamas jai išlemenau, žinoma, su džiugesiu: 
- Mano kraujo grupė taip pat yra AB IV., - ir apsikabinau ją lyg artimą žmogų, niekada iki to laiko nebuvau nieko apkabinęs, - aš suvokiu jūsų situaciją ir noriu jums pagelbėti. 
Marija su džiugesiu ir kita veido mimika: 
- Bet, bet... 
Mačiau kaip jos akys nušvito lyg saulė ir josveide atsirado šypsena, bet jau ne ta senoji, ji šypsojosi pilnai, ir žinote, tas mane labai pradžiugino. Netempdamas gumos pasiūliau jai: 
- Tuoj pat važiuokime į onkologinį centrą, ten ištirs specialistai mano kraują, tuomet, jeigu nebus trugdančių priežasčių dėl kurių aš noriu visa savo esybe jums padėti, mes tai padarysime, ir jūsų juodas gyvenimo lapas užsivers, o naujajame - baltame... Naujajame - baltame - tapysite ryškias vaivorykštės gyvenimo spalvas... Tokias, kad jums prisiminus užverstą juodraštį, suprasite, kad gyvenime nėra vien žmonės, kurie ieško kaip vienas kitą išnaudoti, nuteisti, pasmerkti myriop ar likti abejingam kito atžvilgiu, atvirai kalbant, man iš jūsų nereikėtų jokio užmokesčio, aš tai priimčiau kaip įžeidžiantį gestą, kadangi mano kriterijuose - gyvybė nėra vertinama jokia valiuta, aš pats tai pajutau ant savo pečių. 
Mes nedelsdami sėdam į patį pirmą pasitaikiusį autobusą, kuris mus abu nuveža į onkologijos kliniką. Sparčiu žingsniu mes žengiame klinikos vidaus lin, juk svarbi kiekviena akimirka! Mes nueiname pas atsakingą specialistą. Jisišsamiai išklausinėjamane ar nesergu kokia tai norsliga, aš jam paaiškinu, jog ne, bet tam, kad užtikrintum saugumą, jis mane pasikvičia į procedurų kabinetą ir atlieka visas reikalingas procedūras. 
Kokie malonūs žmonės, - (pagalvojau sau mintyse), jie sukosi savo pareigose lyg bičių avilys, kiekvienas žinojo savo pareigas, ir mažų mažiausiai žinojo akimirkos vertę, jiems nereikėjo suvokimo, jie tiesiog tai žinojo, supratau koks operatyvus yra darbas, kada ant plauko kabo žmogaus gyvybė. Jie turbūt perskaitė mano mintis. Prie manęs priėjo medikė: 
- Jūs esate laisvas, tyrimo rezultatus pranešime, maloniai prašome palaukti už durų. 
Sėdėjomesu Marija ir šnekučiavomės apie pomėgius, ji man pasipasakojo, kad kažkada anksčiau grojo gitara, man iškart iškilo klausimas: 
- O kokia Marija, tavo mėgstamiausia grupė ar atlikėjas? 
- Žinai, muzika subtilus dalykas, aš girdžiu ją pagal nuotaiką, bet visada esu lojali Lietuvos atlikėjams, man be galo įtakingos grupės yra „Fojė“, „Hiperbolė“, dauguma žmonių pamiršta grupes legendas, bet man jos sukelia nostalgiją, kai vyrasdar netarnavo kariuomenėje. 
Labai nustebau, kad jos veido išraiška buvo kupina džiaugsmo, ji švytėjo lyg naujai atgimusi - prisikėlusi antram gyvenimui, apie kurį net nesvajojo. Nieko nelaukdamas aš jai pasiūliau: 
- Užtraukime dainą „Hiperbolės“, man patinka „Gitara“, viena mieliausių dainų. 
Jausdamiesi lygnamuose, kad esame jaukioje aplinkoje mes pradėjome niūniuoti, kol niūniavimas išaugo į žodžių melodiją, mes abu puikiai žinojome „Hiperbolę“. Staiga koridorius prisipildė žmonių, nuo motinų sukūdikiais ant rankų iki visuomenei pažįstamų veidų, vienas žinomas atlikėjas lankė savo artimajį, kuris taipogi buvo paliestas šios klastingos ligos: 
- Aš esu muzikinis autorius ir tekstų kūrėjas, suprantu jūsų muzikinį skonį, arleisiteman, jums akomponuoti gitara, aš užsimerkęs galiu visa tai atlikti. 
Visų akys laukėmūsų pritarimo, pasižiūrėjome vienasį kitą, nukreipėme žvilgsnius į asmenybę, kuris norėjo, tiesiog prisijungti ir prisidėti prie geros nuotaikos kūrimo: 
- Jūs dar čia ir be gitaros?, - skambiu juoku paskatinome jį grečiau atsinešti instrumentą. 
Sėdėjome tryse koridoriuje, aplink mus sukosi būrys žmonių, jie net nejausdami patys savęs pradėjo šokti, kas mokėjo žodžius - prisidėjo, tą akimirką supratau, kad gyvenimas yra šventė, kad ir kaip būtų sunku jį reikia švęsti, kaip mane mokino mano paslaugusis psichologas. Traukėme dainas vieną po kitos, kol pasirodė gydytojas: 
- Emanueli, ar jūs esate pasirengęs? 
- Pasirengęs kam?, - truputį atsikvošėjau. 
- Donorystei, jums tereikia užpildyti reikiamus dokumentus, jog viskas yra vykdoma ne prieš jūsų valią. Jūsų kraujas yra tinkamas. 
Ir tada į mane buvo nukreiptas Marijos žvilgsnis, kupinas tikėjimo ir pasitikėjimo, manęs tai visiškai netrikdė, aš žinojau kur ir ko einu. Staiga pakilau: 
- Parodykite, kur man reikia užpildyti dokumentų laukelius. 
Marija pradėjo verkti, jos verksmas girdėjosi per visą onkologijos centrą, ir čia nereikėjo niekam nieko aiškinti, kadangi čia, visi viską puikiai suprato. Aš padėjau parašus, ten, kur man priklausė. Visi pradėjo ploti, šūkauti, nesijaučiau didvyriu, ir tik tada supratau kaip jautėsi psichologas tardamas man: „Kartu mes galime kur kas daugiau.“

 

2010-07-31 16:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-06 10:45
giminaitė
pavadinimas tai "superinis"
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 21:38
Juodvarnė


Itin skurdi raiška („Širdis apsipila krauju...“).

Nėra tokio ženklo kaip „..!“, nekalbu apie daugybę kitų skyrybos klaidų.

Gramatikos klaidos: ne „net gi“, o „netgi“, ne „gerbuvis“, o „gerbūvis“, ne „mokinti“, o „mokyti“ ir t.t.

Reikia vartoti ne minusą, o brūkšnį.

Banalu, sentimentalu, primityvu. Kalba įvaldyta siaubingai prastai, šabloniška. Turinys nuobodus, nuvalkiotas. Kaip serialas. Perkėliau į šiukšlių dėžę, jei prieštaraujate, rašykite man. 1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą