patetiškai_tiesa
Seniai seniai, kai pasaulio samprata buvo susiaurinta iki dykumų, kalnų ir vandenynų, be gilesnio žmogiško pėdsako, kai „pirmykštėje sriuboje“, iš paslaptingo dujų ir apnašų sąveikos substrato formavosi pirmosios gyvybės ląstelės, kurios jungėsi tarpusavyje, didėjo, lipo iš vandens, ropojo sausuma, ropštėsi į medžius, o pagautos alkio agonijos – iš jų, kai šios stojosi stačios, o jų smegenų dėžutes apėmė paslaptinga mutacija, nulėmusi sapiens prakeiksmą, kai netikėtai jų gyvenimą nušvietė pirmoji šviesos žiežirba, tą trumpą ir pergalingą akimirką užgimė pirmoji kultūra. Kultūros sąvokos protėvis – lotyniškasis colere, į kurį telpa ir apgyvendinimas, ir lavinimas, ir... pagarba, lydėjo savo „proanūkio“ žingsnius per visą pasaulio istoriją, nuo gimimo iki... mirties (?).
Pirmoji colere korta buvo mesta mūsų protėviams glaudžiantis vieniems prie kitų. Pirmieji urvai, primityvūs kaimeliai, miestai, kuriuos jungė svarbiausia šaka – bendruomenė. Elementarūs dienos „debatai“ prie laužo, pasitelkiant gyvūnų garsus, mįslingus šokio judesius ir ochros pėdsakus ant kūno, tai paprasta colere pokerio partija, vedusi hommo vis arčiau link sapiens tikrovės, įtraukdama vis daugiau kultūros terminų. Pamažu, pasąmonėje, visi tie šokiai ugnies atšvaituose ir mamutai olose tapo itin artimi mūsų senoliui hommo, tai buvo pagrindinis stiprybės šaltinis, Archimedo atramos taškas, suteikęs galimybę pajudinti žemę, tuo pačiu būdamas toks paprastas ir artimas kiekvienam. Visi galėjo atrasti ramybę ir džiaugsmą kultūros soduose, atrasti save lopšinės polifonijoje ar būgno gausme, arba ochros laše nuo pirštų galiukų, pėdsako reljefe smėlyje... Visur ir niekur, dabar, amžinai, tas primityvus menas teikė nemirtingumo esencijos aromatą. Ir nebūdavo nei dangaus, nei žemės, o tik čia ir dabar, tik prakaito laše ir šokančiojo kvėpavime. Krūtinės ląsta išsiplečia, krūtinės ląsta susitraukia. Tik, tak, tik, tak...
Saulės laikrodžiai paskęsta šėšėlyje, žemės apvalumai energingai rąžosi, stengdamiesi neprarasti formos, Kolumbai ir Magelanai juos glamonėja, siekdami žinių salos savo laivais. Kultūros sodai plečiasi, sapiens perima estafetę iš primityvaus hommo, jis šoka ilgiau, jo krūtinės ląsta dar labiau išsiplečia, pirštais greičiau laša ochra, o gyvų mamutų kaimenės nebetelpa olose... Jo kultūra – tai religija, jo tiltas į anapus. Jis lenkiasi paauksuotiems paveikslams ir iš olų nulipdytiems bokštams. Jis slepia savo protėvių ženklus ant kūno po neperregimu kultūros vualiu, o tie, kurie neslepia, grįžta atgal, į niekur per ugnies vartų liepsną. Taip kultūros samprata sumišusi su religija sudaro vienį, kuris greitai plinta vidurinių amžių laiko juostoje, vienus pakylėdamas iki altoriaus tarnystės, o kitus – maištinguosius pirmuonis, besitaškančius ochra – iškeldamas dar aukščiau. „Kūnas į kaulus, kaulai į dulkes, dulkės į vėją, vėjas į sniegą, sniegas – dangun...“. Kaip dvasinga – kultūros, gimusios iš ugnies žiežirbos, sūnus su ja susilieja kūnu, siela, mintimis ir žvilgsniu į niekur. Kūnas į kaulus, kaulai į dulkes, dulkės į vėją, vėjas į sniegą, sniegas – dangun...“. O, mano protėvių ugnie, kaip man tavęs trūksta šiuose bebaigiančiuose išnykti soduose! „Kūnas į kaulus, kaulai į dulkes, dulkės į vėją, vėjas į sniegą, sniegas – dangun...“. O mano protėviai, kultūros dvasia, pasiimk mane atgal...
Ar mes turime kultūros sodus? Savo namuose, savo gyvenime, savo kelyje, savyje? Ar pavargę nuo radiofoninio chaoso ir internetinių katastrofų paklausiame: „Ko liūdi, obelėle, ko liūdi, sengalvėle?“. Ar ieškodami harmonijos gulamės po baltais žiedais ir glamonėjame kanklių plaukus, prisimindami savo protėvių dvasias, šokančias laužuose? Kodėl linksta kultūros sodai?
Seku, seku pasaką... Už devynių jūrų, devynių marių, smėlio bendruomenė sulaukė svečio iš svetur. Iš galingos užjūrio bendruomenės, kurią visi vadino civilizacija, kurios galybė pasklidusi po visur vandenynus, kur jokie debesys saulės neužtemdo, kur netrūksta nei valgio, nei gėrimo, kur visi laimingi gyvena. Panoro ir smėlio vaikai tos laimės gauti, savo valdovo plaukus mėnuliu ir žvaigždėmis apkaišyti, daug gerti ir valgyti ir civilizacija vadintis. Bet kaip iš smėlio pilis pastatyti? Kaip tą civilizaciją į kopas prisišaukti? Istorija? Tą pačią minutę sėdo prie ilgų ritinių pergamento žyniai ir šviesuoliai, sugludino plunksnomis žygius, karus ir pergales ir jomis visas kopas apjuosė. Architektūra? Tuoj vienas už kitą geresni architektai puolė ant smėlio brėžinius raityti ir statyti pilis, piramides ir Babelio bokštus. Colere? O ne, mes colere neišrasim, ji mūsų viduje, mūsų kūne ir kraujyje amžinai gyva. Ir jie nieko nedarė, tik po žvaigždėmis dainavo ir ugnies šėšėliuose mįslingai šoko. Taip gimė civilizacijos, iš istorijos, architektūros ir kultūros bendruomenės širdyje, nepastatomos iš smėlio, neišraižomos pergamente, nepavaldžios jokiai laiko tėkmei, jokiam robotų šalčiui, amžinai gyvos kvėpavime. Krūtinės ląsta išsiplečia, sparčiai naudojama energija, raumenys įsitempia, dujų cirkuliacija, CO2 iš ir ... sustoja. Mes nustojome kvėpuoti ir uždusome savo istorijos pergamente, savo Babelio bokšte, menka stichija – smėlio griūtis, miršta colere.
Kartais mano siela bijo. Bijo paskęsti tame radiofoniniame pavojuje, apsupta robotų šalčio, nuklydusi per toli nuo kultūros sodų, apraizgytų kabelių girliandomis, apakusi nuo tuštybės dulkių debesies, pamiršusi, ką reiškia „krūtinės ląsta išsiplečia, krūtinės ląsta susitraukia...“. Tada mano dvasia užsimerkia ir meldžiasi. Iš pradžių tyliai, šnabždėdama, o vėliau šaukdamasi visų iš atgal. „Žeme, dangau, obelų sodai, obelų žiedai, broliai ir sesės, ochra nuo pirštų galiukų, mamutai visi nuo olos sienų pabuskit... Žeme, dangau, obelų sodai, žiedai, broliai ir seserys, ugnies atšvaitai iš atgal į niekur mane pasiimkit... Žeme, dangau, obelų šakos, šaknys, žiedai, broliai ir seserys, kelią atgal nutieskit... Žeme, dangau, obelie – mano kūną į kaulus, kaulus į dulkes, dulkes į vėją, vėją į sniegą, sniegą – dangun... “.
