Liepos sonetas

Liepų medus per delnus teka
ir saulė ilgina naktis.
Per vasaros dulkėtą taką
Ateina pamiršta Viltis.

Tiek metų kankintas dvasia ir kūnu
Žmogus sušunka: o Dangau,
Kodėk tiek neteisybės žemėj būna,
Kančios ir vargo dar daugiau.

Argi šios žemės lopinėlio gėlą
Lyg kryžių lemta amžius nešti
Tauriųjų baltų ainiams?..

Ir nuojauta sunki užplūsta sielą,
Kai saulė debesyse gęsta,
Ir balsas kimsta Laisvės dainiams.

1989 07 14