„Jie kasdien vis labiau ir labiau laukia Jūsų...“

Prieš visą paviešinimą -  turi būti pasakyta taip: „Ši istorija nėra išgalvota, ji buvo parašyta maždaug prieš 20 metų“

„JIE KASDIEN VIS LABIAU IR LABIAU LAUKIA JŪSŲ... „

Jau beveik metai praėjo, kai atėjau dirbti į Marijampolės Suvalkijos Psichoneorologinį internatą. Siaubas apima pirmą kartą patekus į mums svetimą, apgailėtiną pasaulį. Sunku, kai į Tave žiūri paklaikę, maldaujančios išlaikytinių akys, o padėti negali niekuo - nebent šiltesniu žodžiu. O jie, patikėkite, viską jaučia! Nerašysiu nei pavardės, nei vardo, nenoriu kad mane neteisingai suprastų, ir aš visai nenoriu nuslėpti kokiame darbe dirbu - ar gi jau tokia didelė gėda kam nors padėti??? Ypač tokiems nelaimingiems kaip čia - Žmonėms. Ypatingai sunku žiūrėti, kai jie stebi tuos, kuriuos lanko artimieji. Vienas toks atvejis ir privertė mane parašyti, Jums brangieji, Žmonės.
Jau į darbo pabaigą su bendradarbėmis sėdėjome koridoriuje ir šnekučiavomės, šalimais sėdėjo - maždaug 65 metų senelis.
- Ar lanko Tave Tėvuk, kas nors?, - paklausiau.
Jis atsakė:
- Ne.... Niekas... O turiu 4 seseris. Dvi jau išėjo anapilin, o likusios dvi - dar gyvena kaime.
Jis žinojo ir adresą, kur jos gyvena. Aš jam pažadėjau parašyti jo artimiesiems laišką, kad atvažiuotų palankyti. Kalbėjo Jis ilgai, akys žiūrėjo liūdnai, o vargo ir raukšlių išvagotu veidu riedėjo didelės, sunkios ašaros, kartais net girdėjosi, kai jos atsimuša į žemę. Tas didelis ilgesys, nenusakomas noras pamatyti artimajį, suvalgyti jo atneštą obuolį, jausti, jog tikrai nesi visų pamirštas... Jaučiu ir matau, kad tai yra kiekvieno išlaikytinio stiprioje dvasioje.
Po kiek laiko, tas pats senelis atsinešė iš kažkur gavęs popieriaus lapą ir paprašė nors gabalėlį pieštuko, sakėsi norintis mane nupiešti. Rankos, virpėdamos laikė nedidelį gabalėlį popieriaus, o akys vis dar tebeverkė.
Visą naktį nebegagėjau užmigti, prieš akis stovėjo praėjusios dienos vaizdas. Ilgai galvojau, kodėl taip užmirštame artimuosius, patikėkite, jiems neužtenka mūsų paguodos, juk kiekvieno nebeįmanoma nuraminti, kai jų yra apie 200. Net esu girdėjusi tokių kalbų iš artimųjų, kad jis buvo blogas žmogus - taip Jam ir reikia!  Kategoriškai nenoriu ir su tuo negaliu sutikti, juk yra tokių neįgaliųjų, nors kada nors jie ir buvo blogais, tai nors mes - tie gerieji, parodykime, kad išties esame geri, ir neskriauskime ir taip jau nuskriausto!!! Mokėkime atleisti ir parodykime visi kartu, nors ir lašelį gerumo, aplankykime savo artimąjį, juk nei vienas iš mūsų nesame užtikrintas savo ateitimi ar likimu... Ir nemanykite, kad jei psichiškai neįgalus, tai jam neskauda ir jis nieko nejaučia, patikėkite manimi, jie kantresni dar ir už mus - sveikus, tik paskutinę minutę pamatai, ką jis slepia dienų dienas, aš tai ne kartą įsitikinau. Ne vienos išlaikytinio, stovinčio už tvoros akys, žvelgia į kel;ią ir laukia Jūsų!!!
Tenka kartais ir pameluoti, pavyzdžiui, kad mačiau mamą ir Ji žadėjo atvažiuoti, kai tuo tarpu, ta mama jau 10 metų nėra mačiusi savo sūnaus ar dukters, gal net jau užmiršus, kaip ir atrodo, net nenujaučia, kad Jis ar Ji, vis tebelaukia, tik gaila, kad dažniausiai laukiama, bet nesulaukiama..!
Todėl, labai prašau, VISI DRAUGE, pabandykime įžiebti nors mažą ugnelę, ir taip niūriame Jų gyvenime...
„Jie taip pat kažkada gyveno, mylėjo ir juokėsi“ - citata iš filmo kuždesių sala.