Kunigo skonis

Ramūnas. Taikus tipas, paprastas, be jokių itin į akis krintančių išorinių bruožų, na, gal kiek per didele galva. Ją jis stengėsi užmaskuoti paaugusiais plaukais, kurie žvilgėjo nuo ilgo vandens nematymo. Ant juodų marškinių apykaklės byrančias pleiskanas jo motina vadino sniegučiu. Džiaugėsi Ramūnas bent taip galįs suteikti senai moteriai šiek tiek džiaugsmo.
  Sekmadieniais jie abu eidavo į bažnyčią. Sniegutis nuo apykaklės būdavo nupurtomas tik šią šventą dieną, kad nenukreipinėtų dėmesio nuo pamaldžių kaimo gyventojų. Juk džiaugsmui bažnyčioj ne vieta, bent jau taip mintijo motina.
  Mišios į pabaigą, artėjo ostijų dalijimas tikintiesiems. Ramūnas stovėjo pačiame eilės gale, kuri lėtai lėtai artėja kunigo link, kuris atrodė taip, lyg būtų išlietas iš vaško. Vaikinas pirmą kartą tai pastebėjo, ir tai jį labai sutrikdė. Galvoje suūžė galybė minčių ir apmąstymų. Sutrikęs žvilgsnis lakstė pusnuogiais akmeninių angelų kūneliais.
  Jis jau parklupęs prieš kunigą. Šis tiesė šventumo pilną ostiją link didelės Ramūno burnos kažką murmėdamas. Ir tą akimirką jaunuolis ne paėmė dievišką paplotėlį burnon, o savo šlapiu ir mėsingu liežuviu perbraukė per vaškinę kunigo ranką. Kunigas surikęs šoktelėjo atgalios ir puolė šventu vandeniu plautis seiles.
  Bažnyčioje iš tikinčiųjų burnų pasipylė pasmerkimai ir prakeiksmai Ramūnui.
 
O jis tik norėjo sužinoti, koks yra kunigo skonis.