Rašyk
Eilės (78462)
Fantastika (2314)
Esė (1562)
Proza (10959)
Vaikams (2723)
Slam (81)
English (1196)
Po polsku (373)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Išlipęs į peroną apsižvalgiau. Tolumoje išvydau pavandenijusius Saleve kalnagūbrio šlaitus. Paryžiaus aukštuomenės pasilinksminimuose besisukiojantys pažįstami man prasitarė, jog čia rinkdavęsi didikai riestais ūsais. Skrybėliuoti ponai atsiveždavę pernelyg ryškiai išsidažiusias meilužes, akis nuo kaitrios saulės pridengusias balsvais skėtukais. Jos abejingai rūkydavo kandikliuose betabaliuojančias cigaretes, išpūsdamos dūmus sau virš galvos ir kažkaip reikšmingai, prikimusios dūsaudavo. Kalno papėdėje buvo įrengta tuzinas nakvynės namų, o šalimais įsikūrusios gyvenvietės žmonės abejingai reguodavo į naktimis nuaidinčius spigius juoko protrūkius ar iki vėlumos uždegtus žiburius languose.
          Tai buvo seniai, tačiau kalno raukšlė, regima kelios dešimtys kilometrų nuo Juros kalnų, kurių papėdėje pasatyta Saint Julien traukinių stotis, tarsi bylojo apie keistai vertinamą Balcon de Genève* praeitį.
          Irzliai lijo, todėl skubėjau užbaigti šios dienos kelionę. Temo, ir mintys užkilti į kalno viršų dar dienai nepasibaigus vis labiau blėso. It nusigyvenęs klajoklis palindau po nakčiai uždarytos degalinės stogu, atsidariau skardinę kepintų pupelių. Naktis nežadėjo nieko gero.
          Loganas prieš kelias dienas man prasitarė, jog jo tėvas kartą lankęsis Saleve. Vyriškai susėdus, jis dažnai užsimindavo apie ten praleistas kelias dienas, apibūdindamas jas kaip vienas pikantiškiausių jaunystės prisiminimuose.
      - O pats ko ten keliauji? Kelias tolimas, juk Paryžius knibždėte knibžda pramogų. - tapšnodamas per petį, lyg slaptas praėjusių mūsų dienų suokalbininkas, kalbėjo Loganas.
          Nieko jam į tai neatsakiau.
      - Rytoj užeisiu pas tave atsisveikinti.
          Paryžiuje buvau nusėdęs jau gerus aštuonerius metus. Bakalėjos, Pompidu zigzagai ir niekuomet nesibaigiantys aveniu seniai nebeteikė įkvėpimo. Plačiai atlapotos, senoviškai ornamentuotos langinės; slobūs bonjour**, laibos jaunų madmoiselle*** alkūnės ir jų prisilietimai metro vagonuose ėmė erzinti. Jaučiausi lyg alkanas vilkas, apsuptas leisgyvių avelių, kurių nevalia liesti. Žmogus pernelyg greitai supranta, mąsčiau, kad tai, kas jį supa, nėra beprotiškas stebuklas. Net šis Paryžius, todėl juste jutau, kad man reikia išvykti.

          Numečiau tuščią skardinę šalikelėn ir vėl patraukiau pietryčių link. Kalno kupra, rodės, nė nesiruošia artėti link manęs, todėl žinojau keliausiąs dar gerą pusiaunaktį. Ne seno žmogaus kaulams tokie iššūkiai, todėl ėmiau tyliai keiktis sau panosėje.

        - Nejaugi taip ir išvažiuosi?
          Lizė stovėjo pasirėmusi į židinį, tačiau neatrodė, jog mano pasakyti žodžiai ją būtų giliai sujaudinę. Jos melsvos ramie suknelės kraštai šiugždėjo nuo menkiausio judesio, tačiau ji nė nekrustelėjo.
        - Kaip matai.
Apsimečiau įnirtingai bekemšąs drabužius į lagaminą.
        - Tave kas nors palydės?
        - Gerai, jeigu taip nori, važiuokime į stotį kartu.
        - Aš negaliu, Žanai, todėl ir klausiu. Tu toks vienišas.
          Paryžiuje visi vieniši, norėjau pridurti, tu, sena karve, tačiau susivaldęs nutylėjau.

          Sustoju pailsėti. Sėdžiu pakelėje ant šlapios žemės ir šypsausi. Prisimenu staigiai griebęs lagaminą į rankas ir užtrenkęs laukujes duris paskui save. Sumokėjęs šešis šimtus eurų už paskutinį nuomos mėnesį, nulipau laiptais žemyn į premier étage****. Įšėjęs į gatvę, girdėjau vis beklykiančią Lizę. Jos maži kumštukai grūmojo man pro langą antrame aukšte, nors žinojau, kad ji nė velnio nepyksta. Dar vienas netikras žaidimas.
          Susistabdęs taksi Dames ir Batignolles gatvių sankirtoje, nuvažiavau pas Loganą. Žadėjau pasirodyti paryčiais prieš išvykdamas, tačiau jaunystės dienų prisiminimų genamas, norėjau išlenkti paskutinį stiklą viskio jo kompanijoje. Kažkodėl jaučiau, kad niekada jo nebepamatysiu.
        - Žaklina namuose? - vos pravėrus jam duris, paklausiau. Rankose pateliuškavau puspilnį viskio butelį.
        - Ne šiandien, Žanai.
        - Kaip tik todėl aš čia.
          Kažkokie velniški žaidimai, o sekantį ėjimą ir jo sėkmę tegali išvysti žmonių veiduose. Ką ir nuo ko mes slepiame? Ant seno, nutukusio Logano žandenų regėte regėjau nusėdusias džiugesio grimasas.
      - Pilną. Su gazuotu vandeniu. Sara miega kitame kambaryje, todėl nė nebandyk krėsti pokštų – draugiškai pagrasino Loganas, patogiai įsitaisęs karaliaus Jurgio stiliaus ložėje.
      - Kas gali būti linksmiau, nei atsisveikinimas? - bandžiau šaipytis, tačiau puikiai nujaučiau niekada jį nesupratus, kas yra ta ironija. - žinai, aš ten važiuoju numirti.
      - Lyg to būtų negana. Bet kodėl į Saleve?
      - Ten gyveno mano motina.
Melavau jam, nes neturėjau, kuo daugiau save pateisinti.
      - Dar kalbama, jog tai paslaptinga vieta. - lyg nenugirdęs mano žodžių apie motiną, priduria Loganas.
      - Taip taip... Šokantys miesteliai žemumose, prostitutės, tiesa, kurių seniai nebėra, Arvienės pilis... - pradėjau vardinti, tačiau supratau, kad manęs nesiklauso.
          Nereikšmingai pratauzijome visą naktį. Kvailysčių nė nemaniau krėsti, nes žinojau, kokia irzli gali būti neišsimiegojusi šešiametė Sara. Loganas man niekada to neatleistų.
          Brėkštant rytui kažkaip dirbtinai nesusivaldęs šyptelėjau ir užvėriau buto duris. Išėjau į apsimiegojusio Paryžiaus gatves. Žvalgydamasis aplinkui bandžiau prisiminti čia praleistas dienas, padovanojusias įkvėpimą ir vertingas eilėraščių eilutes. „Preliudija“, mane išgarsinusi eilėraščių knyga „Sielos virpesiai ir dūzgesiai“ gimė čia, skliautuoto ir nesibaigiančio Paryžiaus pilve.
          Ėmė smarkiau lyti. Pasigailėjau nepaprašęs Indos paimti iš stoties, buvau įsitikinęs, jog garbingas ir visų laukiamas daktaras į miestelį turi įžengti lyg priešlaikinis nugalėtojas: vienas, bet narsus. Nutariau neprasitarti, jog Paryžiuje buvau gerai vertinamas literatas, nes puikiai žinojau kaimo žmonės ir jų nusistatymą prieš kažkur padebesiuose beskraidančius rašytojus.
      - Miegi?
      - Jau vidurnaktis, Žanai.
      - Atvažiuok manęs paimti.
          Išėjau iš telefono būdelės į tamsą. Prisiminimai zujo lyg įkyrios musės. Matyt, ateina susitaikymas, jog tai vieno gyvenimo etapo pabaiga - užverčiamas puslapis šiugžda. Tie Paryžiaus metai, Tulūzos laikų kvailystės, Lizė ir jos juokas... Dabar – susitaikymas, jog viskas baigta.

          Štai šioje, Saint Julien traukinių stotyje, vėlų 1996 metų rudens vakarą, belaukiant Indos, prasideda mano, Žano Malvo, gyvenimo istorija.

* Ženevos balkonas (pranc.). Iki šiol Ženevos gyventojai taip vadina Saleve kalną.
** sveiki (pranc.)
*** panelė (pranc.)
**** pirmas aukštas (pranc.)
2010-07-29 15:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-12 11:27
Aldona Jasienė
"Žmogus pernelyg greitai supranta, mąsčiau, kad tai, kas jį supa, nėra beprotiškas stebuklas. Net šis Paryžius, todėl juste jutau, kad man reikia išvykti".

Taip taip taip. Atviras. Ramus. Skaudus. Šios ištraukos su savo nuotaika puikiai tinka skaityt kaip atskiros miniatiūros - nereikia nei priešistorės, nei tęsinio. Ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 13:20
Avoir
Aruunas, gyvenu ne Lietuvoje, todėl ir "vaizdų" semiuosi iš Prancūzijos, todėl ir herojai prancūzai.
Manau, rašantiems iššūkiai yra svarbus dalykas. Žinau, aš tik pradedantis, tačiau kodėl nepabandžius iš seno žmogaus žiūros taško? Nepavyks - tai nepavyks.
Jei įisikaitytum geriau į tą sakinį, kuris tau užkliuvo, pamatytum, jog viskas ten logiška ir nieko nepraleista. Žanas ŽADĖJO atvykti tik ryte, atsisveikinti, tačiau apsigalvojo ir pas bičiulį nuvažiavo iš vakaro.
Dėl tavo nusivylimo. Tai tik pradžia pasakojimo, į ką nurodo paskutinis sakinys, tad vėliau tikrai bus aišku viskas dėl Saleve kalno.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 13:14
Avoir
NTropija,
♦ pagrindinio veikėjo paveikslą galima susikurti gana ryškų, kiti - blankoki. Ar toks ir buvo sumanymas? - iš dalies tu teisi. Pačioje kūrinio pradžioje norėjau visą dėmesį sutelkti į pagrindinį veikėją, kitus kelis, pačius svarbiausius, paminint tik epizodiškai. Viliuosi, jų paveikslai būs ryškūs ir geri gimstant kitoms kūrinio dalims. Taigi, kaip supratai, tai tik pati istorijos pradžia.
♦ kam reikėjo paskutinio sakinio? Ar bus daugiau?
Taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 09:26
Varinė Lapė
Taigi, apie tą premiere etage pamaniau tą patį, plius, tai ne kažkuo išsiskiriantis reiškinys.

Bet tai vienintelė vieta, kuri man kliuvo.

C'est magnifique.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-01 14:03
ŠFK
Pirmą aukštą prancūzai vadina rez-de-chaussée, o premiere étage - jau antrasis aukštas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-30 02:04
Laukinė Obelis
Dėstymas gražus. Puiki kalba. Daug vykusių įvaizdžių. Kai kur kliuvo tik nevisai logiškai parinkti jungtukai.
Labai patiko minčių šokinėjimas. Sėkmingai sukurta įtampa. Tikiuosi, kad tai didesnio kūrinio pradžia, todėl lauksiu tęsinio. Bet jei tęsinio nebus, daug kas lieka neaišku.
Taip, tikrai įdomu, kad pasakotojas - senyvo amžiaus žmogus. Žaviuosi, kai rašytojas sugeba įlįsti į nepatirtą kailį. Iki šiol tai padaryta pusėtinai. Na, o tai, kad jis prancūzas - visai įtikino.
Va, šį kartą tikrai gailiuosi, kad neturiu teisės žvaigždžių paišyti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-29 23:16
Aruunas
Neblogas vaizdas, matosi, kad autorius rašo nebe pirmą kartą. Gražūs sakiniai ir nebloga tema. Perskaityti iki galo nebuvo itin sunku. Tačiau kliūvančių dalykų yra.

Tokiam sąlyginai trumpam (vertinant, žinoma, ne rašyko "tradicijomis") tekstui pernelyg ilgas ir kiek varginantis įvadas (vėliau peraugantis į patį dėstymą), aiškinant kodėl gi kūrinio veikėjas "atsibeldė" prie Saleve. Tiesa, intrigą tuo užmegzti pavyksta, skaitytojui pradeda kilti tokie klausimai kaip "o ko jis čia atvažiavo" ir "kas bus kai jis užsikars į tą Saleve". Visgi šiuo slapukavimu autorius pernelyg užsižaidžia, per ilgai tampo skaitytoją po nepažįstamus žmones (iš kurių tik vienas Loganas tampa kiek reikšmingesniu) ir tokiu būdu per silpnai suriša kūrinio praeitį su dabartimi.

Pagrindinio veikėjo vardas Žanas! :) Na, kad lietuvis savo kūrinio veiksmui pasirenka Prancūziją, tai čia dar viskas ok (netgi į naudą), bet įlindimas į užsieniečio kailį visada kvepia dirbtinumu (nebent tai Prancūzijos lietuvis Jonas, bet šiuo atveju, regis, taip nėra). Dar įdomiau, kad iš frazių Ne seno žmogaus kaulams tokie iššūkiai ir jaunystės dienų prisiminimų genamas leidžiama suprasti, kad veikėjas yra senyvo amžiaus. Be jokios abejonės, galima aprašinėti bet kokio amžiaus žmones, tai kursto rašytojo smalsumą, tačiau daryti tai pirmuoju asmeniu, juk neturint realios patirties - ar ne per daug ambicinga?

Žano ir Logano pokalbis geriant viskį prastokai sukonstruotas. Per daug kliūva besikartojantys dialogo nugramzdinimai kaip "manęs nenugirdo", "manęs nesiklausė". Čia autorius dar ir tikriausiai praleido sakinį ar jo dalį, nes gavosi taip, kad pas Loganą Žanas atvyko ryte (Žadėjau pasirodyti paryčiais prieš išvykdamas), o Nereikšmingai pratauzijome visą naktį :)

Po intriguojančios pradžios ir aiškiai ištęsto branduolio, kūrinio pabaiga labai nuvilia. Saleve kalnas, kuris pradžioje taip išdidžiai pristatomas ir palaipsniui atskleidinėjamas, pasirodo, kūriniui neturi jokios reikšmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-07-29 20:13
pilkė_
♦ Gražiai parašyta, manau, jog puikiai imituojami žmogaus galvoje besisukantys vaizdai, mintys. Dėl to tekstas išeina padrikokas, bet šiuo atveju tai privalumas. Juk Žanas prisimena, kuria vaizdus irgi be kažkokios išankstinės tvarkos.
♦[...]jog čia rinkdavęsi didikai riestais ūsais". Šitas prajuokino. Ypač išskirtinis požymis, kurį verta minėti tiek vakarėliuose, tiek tekste. Vargu, ar paryžiečiai pastebėjo tuos riestus ūsus - supratau, kad rašai apie laiką, kai jiems tai savaime suprantama :))
♦Skrybėlėti, o ne skrybėliuoti.
♦ Irzliai lijo? Gal įkyriai, na, bet čia kvepia autorinėm sąvokom, tad nieko nesakau :)
mademoiselles, jeigu jaunų.
♦ "skliautuoto ir nesibaigiančio Paryžiaus pilve" - žaviai pasakyta.
♦ pagrindinio veikėjo paveikslą galima susikurti gana ryškų, kiti - blankoki. Ar toks ir buvo sumanymas?
♦ kam reikėjo paskutinio sakinio? Ar bus daugiau?

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą