likimai I

Moteris rymo viešbučio kambaryje žiūrėdama pro langą. Jos šviesios garbanos žaismingai krenta ant nuogo peties. Cigaretes dūmai su giliu atodūsiu vis išeina pro jos raudonas lūpas. Ji atsistoja ir ant šviesaus kūno užsimeta baltą šilkinį chalatėlį. Prieina prie jaukiai rusenančio židinio, įsitaiso fotelyje ir sustingsta.  Ji stebi ugnį savo  raudonu liežuviu apsupusią malką. Lygiai taip, prieš daugel metų ugnis žaidė jos namuose priemiestyje. Ten kieme buvo žalios supynės, taip, ji gerai jas atsimena. Ten ji sėdėdavo, kai nenorėjo matyti tėvo. O tą, rudenėjantį priemiesčio vakarą, kurio moteris niekad neužmirš, ji nenorėjo slėptis. Jai buvo gera vakaroti su mama, tėčiu ir broliu prie šilto židinio su arbata. Na tik tėtis gėrė alų - kaip visad - alus jam kartais net atstodavo vandenį. Jos broliukas - tas mielas jaunėlis sugalvojo, kad jis galėtų nulėkti iki židinio ir įmesti dar keletą malkų, mat jam labai patiko malkų spragsenimas joms degant. Ak, jei jis būtų žinojęs! Jei būtų žinojęs, kad jo daili rankytė netyčiom užsikabins už tėčio alaus bokalo ir parblokš jį ant žemės! Tėtis įniršo, jis pradėjo šaukti ant jaunėlio. Mama verkė, prašė jo neskriausti. Tėtis pasiėmė diržą. Bet sesuo negalėjo kentėti - ne - ji negalėjo leisti, kad jos broliukas kentėtų. Ji griebė jį užrankos ir nubėgo į kieme esančią daržinę, ten paslėpė broliuką ir liepė pabūti, kol tėtis nurims. Tada broliukas paskutinį syk žaidė slėpynių. Jis slėpėsi skrynioje nuo girto tėvo, norėjusio jį prilupti už išpiltą bokalą alaus. Jį rado uždususį. Moteris niekada nepamirš jaunėlio pamėlusio veiduko, kai atėjo į daržinę pranešti, kad tėtis jau nurimo. Niekada nepamirš, kaip verkė apsikabinusi jo šaltą kūnelį.  Niekada nepamirš mamos ašarų ir tėčio graužaties. Niekada nenustos sapnuoti jaunėlio verkiančio. Niekada nenustos kaltinti savęs.