Rūkas ežiuke (arba tikėjimo galia)

Daug išgąsčio ežiukui suteikė rūkas. Paklaidino, gąsdino keistais šešėliais ir gyvūnais. Per jį jis net pas draugą pavėlavo.
  Tada pagalvojo ežiukas, kad reikia rūką sukvėpuot. Tiesiog tam, kad jis nebegąsdintų nieko.
Nuėjęs vakare į ta patį lauką atsisėdo ant samanoto kelmo, ir pradėjo giliai giliai kvėpuot tirštu baltu rūku. Užsimerkė ir kvėpavo. Ir taip ligi ryto.
  Atmerkęs akis jis pamatė, kad rūko nebėra. Pavyko, pagalvojo ežiukas. Ir pasididžiavimo kupinas nuėjo pas draugą gerti arbatos.