Erdvių pasiskirstymas

Per daug simbolių, žodžių, manęs. Trūkinėjančios istorijos. Viliuosi, jog greitai Virdžinija padės paskutinį tašką, bet nujaučiu, jog tai nereikš pabaigos. Kuris iš mūsų viršesnis?
      - Neturiu nė menkiausios minties, kaip pradėti šį skyrių.
Leisk man pabandyti.
        Nustebusi Virdžinija pažvelgė į mane. Aš niekuomet nesiryždavau nei pradėti, nei užbaigti to, ką maniausi pradėjęs (papraščiausiai netikėjau šiais ciklais, į kuriuos žmonės skirsto gyvenimą), todėl ji negalėjo susilaikyti neprunkštelėjusi.
      - Lyg pati sugebėtum. - įširdęs ir supratęs jos juoko priežastį, atšoviau.
      - O tu?
      - Aš nieko nesitikiu, Virdži. Tuomet daryk, kaip nori.
        Ji vis dar šypsojosi, nors nepasakyčiau, kad jautėsi maloniai.

        Tvarkydama savo namų kartoteką viršutinę lentyną paskyriau neprilygstamiausiems žodžių virtuozams. „Andai, jeigu gerai atsimenu, mano gyvenimas buvo puota, kur vėrėsi visos širdys, kur tekėjo visokiausi vynai“.
        Vartinėjau rankose Rimbaud „Sezoną pragare“. Ar štai tokios turi tat būti pradžios – atveriančios perspektyvą pačiu dosniausiu būdu...?
        Niekuomet nemokėjau pradėti, todėl, priėjusi prie namų bibliotekos, pirštais ėmiau braukyti knygų nugarėles, ieškodama man patikusių autorių istorijų. Sartre rašo: „Geriausia būtų užrašinėti įvykius diena iš dienos. Rašyti dienoraštį, kad būtų aišku kaip ant delno“*. Įvykių metrikavimas man visuomet atrodė prasto skonio ženklu, todėl skubiai užverčiau tomelį ir padėjau tarp viduriniosios lentynos knygų.

          2 Skyrius (pradžia): Sėdžiu senoje Paryžiaus aludėje „l\\\'Oublier“**. Du buteliai raudonojo „Chignin“ vyno, baras nusėtas  įkaušusių žmonių nugaromis – lyg musėmis, Kloja*** groja pianinu, klavišai jos neklauso, tačiau niekam tai nerūpi. Gurgšnoju iš taurės vis greičiau, lyg stengdamasis riedėti į klampų girtumą nepaisant sudirgusios nuotaikos, kuri – nujaučiau, - viską sugadins. Mylėjau ją nuo pirmo sąskambio, bet ar tai ką nors gelbėjo...? Ji suktelėjo galvą žiūrovų pusėn ir šyptelėjo (visuomet taip darydavo, numygusi klaidingą natą, o taip įvykus visuomet improvizuodavo), aš šyptelėjau atgal, - maniau, bus gera pradžia, - tačiau likau nepastebėtas.

        Nieko neatsitiko. Ničnieko. Kur teksto stebuklas? Ar pradžios esti žavios tik žvelgiant į jas atbulomis...?

        2 Skyrius (pradžia): Prisiminiau seną Paryžiaus aludę...

        Sėdžiu palinkusi ties Hamsuno „Misterijų“ tomeliu. Štai, prasideda šis rytas mano namuose: nežinau, kokio nepaaiškinamo įniršio vedamas, žvirblis jau antrąkart įsibrauna į kambario erdvę, ir, apsukęs reikšmingą tango ratą, sprunka laukan. Ženklai mane lanko ir po vidurdienio: sukietėjęs bitės kūnelis ties lovos kojomis, man virš galvos bekybantis drėgnas langas ir juo šliaužiantys debesys... Neturiu supratimo, kodėl staiga pajudėjo miestelis, berymantis toli, slėnyje. Ar tai ženklai, rodantys būties formas, o galbūt tai apsukrus žaidimas pasąmonės galia, kuomet virtuoziškai save ir įvykius  nukreipi tam tikra linkme, o paskui save ir kitus įtikinėji, jog esi nustebintas makabriškai susiklosčiusiomis gyvenimo aplinkybėmis? Galbūt net nurodanti kažkokią pradžią?

        Virdžiniją pašaukė vakarienės. Miestelis it staiga numiręs lapas lengvai nusėda ant žalsvo slėnio tarp dviejų kalvų.

        Neskubėjau leistis laiptais. Juk tai nauja pradžia. Kažko, kažkur, kažkiek. Erdvės persiskirstys , ir vertės taip pat. Svarstyklės. Reikia rašyti galvojant ir galvoti, prieš pradedant. Susikaupk, Virdžinija.

      - Štai ir prasidėjo vakaras. - kažkaip per daug iškilmingai pasakiau. Nuo tokių mano žodžių Virdžinija lyg prasmego kėdėje, šioje atsiradus nepaaiškinamai duobei. Erdvių persislinkimas?
      - Liaukis. Laikraščių nusipirkai?
      - Popietę. Nebuvo ko skaityti. - abejingai atsakiau.
      - Nebebuvo. - atitarė susimąsčiusi.
          Aš vis postringavau, ar tai jau pradžia? Ar jau prasidėjo, o galbūt tai dar buvusio veiksmo tęsinys? Viską mes sužinome tik po laiko, kuomet keisti jau – per vėlu, o Vulf tikrai nebraukys taip brangiai pirktų popieriaus lapų.
      - „Man niekada nesisekė su moterimis, mat esu kuprius ir nuolankiai nešu savo kryžių. “****. Ką manai?
      - Neblogai. - abejingai sumurmu aš, šaukštu kabindamas lėkštelėje bemiegančios sriubos paviršių.

Nutyliu, bet susimąstau, jog savąją dalį velku ir aš. Ne pačią lengviausiąją. Svarstyklės. Juk aš valdovė!

      - Glorija prasitarė, jog Vilis gaudo varnėnus.

        Ar tai jie suka tango mano kambario erdvėje? Reikės išsiaiškinti kaip tik tuomet, kai pabaigsiu antąjį skyrių. Gal pavyks įminti šios dienos paslaptį ir šio puslapio reikšmę.
        Po vakarienės, ir kelių valandų rašymo, įkritusi giliai į kėdę, skaitau: „Rytmečio danguje pasirodė pirmieji nepaprastos ateities vaizdiniai: saulė, spinduliai ir žmogaus siluetas. Žmogus žiūrėjo į saulę, saulė – į jį, o spinduliai buvo tarp jų. Turėjo įvykti kažkas nepaprasto, kažkas, ką mes vadiname istorija, tačiau žmogus vis stovėjo vietoje, o saulė, svilindama pečius ir jo garbanotus plaukus, lėtai riedėjo vakarinio horizonto link. Rytą pasirodė kitas žmogus. Su saule ir spinduliais tarp jųdviejų. Vyras stovėjo nejudėdamas iki tol, kol saulė pasislėpė pievų platybėse, o jį užklojo tamsi vėsuma. Žmogus su siaubu akyse žvelgė į daugybę mirusių kūnų, tįsančių žemiau slėnyje, tačiau negalėjo pajudėti iš vietos. Toks jo likimas. Ir jis lėtai susitaikys su tokia baigtimi. Rytoj, jo vietoje, stovės jau kitas, ir plačiomis akimis žiūrės į istorijos, neprasidedančios istorijos, ciklą“.
        Nusišypsojau.

        Mano biblioteka byloja, jog knygos pradedamos pažeriant kelis nenugludintus, praeitį praveriančius sakinius, iš kurių gimsta tekstas, istorijos, o jose – pasaulis, gyvenimai, vertė. Ar pradžia – kažko vertė laike?..
        Man visuomet niežti giliai galugerklyje pasakyti kokią nors reikšmingą citatą iš Biblijos, kad tekstas (dėl to ir visa ši diena) įgautų prasmę, tačiau vėliau suprantu, jog tai labiau tinka pabaigai. Be to, nesu religinga.

        Ieškojau, nuo ko pradėti vertinti save, savo egzistenciją, juk nė vienas iš mūsų nepamename, kaip atsidūrėme čia. Popieriaus puslapiuose – ji mane įkalino. O gal mes abu teesame nieko vertos tuščios lapo pusės, atspindinčios ir kuriančios viena kitą...? Niekas nežino, kas labiau egzistuoja – aš ar ji.

        „Andai, jeigu gerai atsimenu, mano gyvenimas buvo puota, kur vėrėsi visos širdys, kur tekėjo visokiausi vynai“. Tas niekšas Bodleras. Jis pasakė viską. Nebėra pradžios ar pabaigos, yra tik VISKAS – nugyventa ir išgerta.

        Virdžinija nesusivaldo ir nukreipia mintis nuo rašomos istorijos.
        Kuomet nustojau tikėti kiekvieno įvykio stebukliškumu, Vulf ėmė manimi bodėtis. Jos neapgausi. Paukščių taipogi – jie seniai jos nebelanko.
        Ji man nuolatos preikaištauja, jog neįstengiu pajudėti iš vietos. Ji nenutuokia, kokios karštinės ir pasirodymai praplaukia mano galvoje kiekvieną sekundę! O ji temąsto:
      - Turiu pabaigti, kitaip – niekuomet neparašysiu šios knygos.
        Tad šį vakarą aš numiriau. Tuomet supratau, kas yra pabaiga – tiesiog velniškai gerai sukonstruota apgaulė. Kažin, ar ji tai suprato?

* Sartre knygos „Šleikštulys“ pradžia.
** „Užsimiršimas“ (pranc.)
*** aliuzija į Boris Vian knygos „Dienų puta“ heroję Kloją.
**** Enrique Vila-Mato knygos „Bartlebis ir kompanija“ pradžia.