Paprasta šovinistiškai

- Minde, tavo eilė gerti, - šaukė Martynas, stambus vaikinas iš už stalo galo ištiesęs pilną stikliuką degtinės,- Paskubėk, niekas nelauks iki ryto, mes juk irgi ištroškę!
    - Ne, negersiu. Nebegeriu degtinės, - smulkiau aiškinti Mindaugas prasmės nematė, - Gerk pats.
      - Kaip nori, - tarstelėjo anas ir jokių paaiškinimų nelaukęs ištuštino stikliuką.
    Ir kokį velnią, aš čia veikiu, juk už valandos čia jau bus visi girti, mintyse dėliojo Mindaugas, aš taip nebegaliu, kiek jau metų jie taip visi geria ir geria, o niekas nesikeičia. Kad ir Martynas, nebeprisimenu kada jį mačiau blaivų, jis palieka savo žmoną su mažu vaiku vardan to, kad galėtų rėkauti visą vakarą įkaušusiu veidu, po to prakiurksotų sudribęs šalia stalo nepaleisdamas iš rankų tuščio degtinės butelio, o ryte kaip koks valkata atradęs savuosius namus lįstų į sušildytą žmonos lovą. Vos apie tai pagalvojus Mindaugo veidą papuošė kreivas šypsnis.
        - Kas čia taip linksma? – visus apmąstymus staigiai nutraukė sodrus šviesiaplaukės merginos balsas, - Palinksmink ir mus.
        - Nieko linksmo ir aš tau ne juokdarys, - sugavęs jos žvilgsnį tarstelėjo jis be didelių emocijų. Mąstydamas, kur ją anksčiau yra matęs, nuėjo į kitą, koridoriaus gale esantį kambarį. Čia sėdintys, nuo mokyklos laikų pažįstami vaikinai neatrodė įkaušę.
      - Su jumis man bus tikrai daug smagiau, - džiaugsmingai visiems rankas paspaudęs Mindė atsisėdo ant laisvo fotelio.
      - Alaus? – pasiūlė gretima sėdėjęs vyrukas.
      - Hmm... Et jau, duokš čia, juk keli buteliukai alaus dar niekam nepakenkė.
      Vakarėlis įsisiūbavo labai greitai, vienas alaus butelis keitė kitą, kalbos darėsi vis garsesnės, vis emocingesnės, tačiau vis tuštesnės. Alus baigėsi. Ir čia į kambarį įsvirduliavo Martynas, nešinas puspilniu buteliu degtinės, ko gero, pirmą kartą savo pasirodymu pradžiugindamas Mindaugą.
      - Išgehrsim? – gomuriniu balsu, sunkiai pastovėdamas ant kojų sušvokštė stambusis.
      - Pilk. Alaus vis tiek nebėra, o nuo vieno stikliuko juk niekas nepasikeis, - Mindės apsvaigusi sąmonė visiškai nebereiškė jokio noro moralizuoti.
      Neužilgo ištuštėjo ir atneštasis degtinės butelis, o kartu su jo turiniu baigėsi ir jų tarpusavio dialogas.
      - Einu gryno oro įkvėpsiu, - po tylos pauzės pratarė Mindaugas.
    Nelaukęs atsakymo, pravėrė šalia esančias duris į balkoną. Balkone buvo tuščia, tik mėtėsi keli tušti alaus buteliai. Pravėręs įstiklintą langą Mindaugas užsidegė cigaretę. Jis mėgavosi kiekviena į plaučius įtraukta nikotino doze. Pro balkšvus cigaretės dūmus žiūrėjo į miegantį Vilnių. Žiūrėjo ir grožėjosi, ir net nenugirdo kaip čia atėjo ji. Tik pajuto per nugarą švelniai slystančią ranką.
      - Apie ką svajoji, Minde? – dabar šviesiaplaukė atrodė kur kas simpatiškesnė...
      - Svajoju apie tai, ko garsiai ištarti niekas nedrįsta... O iš kur tu žinai mano vardą?
      - Aš daug apie tave žinau, - paslaptingai ištarė ji dėdama jam ranką ant kaklo.
      - O aš net nežinau tavo vardo.. bet man tavo akys viską pasako..
      - Aš Rita. O kokios mano akys..?
      - Nuostabios, tiesiog nuostabios ir neaprėpiamos kaip tekantis upelis, neapčiuopiamos ir viliojančios kaip vaivorykštė...
    Daugiau jam sakyti nieko nebereikėjo, mat pajuto kaip Rita priartėjo tikėdamasi bučinio. Ji iš tikrųjų ne tiek jau daug apie mane žino. Jis švelniai viena ranka priglaudė jos galvą prie savęs kad išvengtų bereikalingų bučinių.. Pradėtas pokalbis palengva rutuliojosi toliau. Mindaugas nė nepajuto kaip jo rankos slydo vis giliau po Ritos megztinuku, kaip atsisegė liemenėlė.. Jis žiūrėjo jai į akis berdamas švelnius žodžius, o rankomis glamonėjo stangrią krūtinę. Rita drebėjo. Kažkas kambaryje pagarsino muziką jie abu galėjo girdėti  dainos “love is in the air” melodiją. Kažkas pro duris kyštelėjo galvą į balkoną, tačiau pamatęs vaizdą greitai susiprato dingti, o muzika apsigyveno jų sąmonėse, kurios su lig kiekviena akimirka vis labiau svaigo. Viena Mindaugo ranka kilo jos šlaunimi, palindo po sijonėliu. Jis pajuto kaip Ritos raumenys įsitempė..
      - Nereikia, Minde...- tyliai pratarė ji, tačiau visu kūnu prisislinko dar arčiau....


      Velnias, jau po pietų, žvilgtelėjęs į laikrodį keikėsi mintyse Mindaugas ir nusprendė, kad neverta kankinti savęs abejonėmis kaip jis atsirado namuose. Ir tai buvo vienintelė jį džiuginanti mintis, kad jis bent jau čia. Galva plyšo. Šiaip ne taip atsikėlęs iš lovos nuėjo iki virtuvės ir išsitraukė iš šaldytuvo alaus butelį ir dabar jau susikeikė garsiai. Jam gi reiks vairuoti, o jis vis dar girtas! Padėjęs butelį atgal nusprendė pasitenkinti puodeliu mineralinio. Klaikiai pykino, o visi funkcionuojantys nervai tiesiog šaukė, kad viduriai maišosi su smegenimis. Pusę puodelio teišgėręs Mindė grįžo atgal į lovą ir dar kelias valandas vartėsi nuo vieno šono ant kito nesustodamas keikti tiek savęs tiek degtinės.    Sveikatos vis dar nebuvo, bet keltis jau reikėjo neišvengiamai. Palindęs po dušu ir pabaigęs likusį mineralinį jis pasijuto kiek geriau ir palengva nuėjo link mašinos. Atsisėdo, bet prieš užvesdamas variklį į grotuvą įdėjo Nirvanos kompaktą, kuris prasidėjo daina “the man who sold the world”.. Ir tik po gero ketvirčio valandos atsitokėjo, kad sėdi nejudėdamas. Jis užvedė variklį ir pajudėjo iš vietos. Vairavimas pastebimai atgaivino Mindaugą, galingas “Bmw” variklis klusniai vykdė kiekvieną akseleratoriaus spustelėjimą, o kiekvieną posūkį lydėjo dieviškas cypiančių padangų garsas. Bet kodėl visada kažkas turi dar labiau sušikti nuotaiką, aš nekenčiu kamščių. Priartėjus prie miesto centro jo trūkumų ieškoti ilgai nebereikėjo-  mašinos judėjo iš lėto, įvažiavus į sankryžą iš viso sustojo. Šviesoforo signalas pasikeitė. Kas ten per asilas nepatraukia rankų nuo signalo. Mindaugas pasisuko į pusę iš kurios sklido garsas ir išvydo į jį atsisukusį, išraudusį, visa gerkle burnojantį vidutinio amžiaus vyriškį sėdintį už apynaujės “Audi” vairo. Pro stiklą nieko nesigirdėjo. Net nemąstydamas atidarė dureles ir patraukė link rusiškai šūkaujančio vyriškio.  Mindė rusiškai kalbėjo puikiai..
      - Kas TAU nepatinka?! – išrėkė pabrėžtinai lietuviškai.
      - Gde ti jiediš..- jau ramiau bandė aiškinti vyriškis.
      - Tu pats žiūrėk kur važiuoji... – Mindaugas tiesiog įsiaudrino, jis nežinojo ar rusas suprantą nors žodį lietuviškai, tačiau tai jam nė kiek ir nerūpėjo, jis bėrė pykčio kupinus žodžius nesustodamas, kol pajuto, kad išliejo viską kas buvo jame susikaupę. Ir tik tada suprato, kad persistengė- “Audi” vairuotojas per visą tą laiką nepratarė nė žodžio ir sėdėjo jau nebe išraudęs, o gerokai pabalęs...
        Mindaugas nusiramino taip pat greit kaip ir užsiplieskė, dar kartą žvilgtelėjęs į pabalusią žmogystą sugrįžo į savo automobilį- automobilių eilė jau buvo pradėjusi judėti. Įdėjo Eminem’o kompaktą...

      Namo Mindaugas grįžo tik į pavakarę. Šiek tiek užvalgė, nes buvo jau mažumėlę praalkęs. Ilgai sukti galvos ką veikti toliau neteko- už keliolikos minučių į duris jau skambino draugai, ir tempte tempė jį į lauką, o ir namuose sėdėti šįkart jis visai nenorėjo. Įėjęs į kaip savo namus pažįstamą barą, pasisveikino su draugais, ir prisėdęs išgėrė porą bokalų alaus po kurių pasijuto visai neblogai, tačiau daugiau gerti jo niekas nebebūtų privertęs, tad greit įkalbėjo greta sėdintį draugą sulošti keletą pool’o partijų. Mindaugas dievino šį žaidimą, kuris reikalavo susikaupimo, bet tuo pačiu jam suteikia atsipalaidavimą. Jam kaip tik šito ir reikėjo. Jis žaidė agresyviai- kamuoliukai kaukšėdami skriejo į skyles. Žaidžiančiųjų dėmesį patraukė lauke kilę riksmai, abu žvilgtelėjo pro langą- kieme vyko muštynės. Šiame bare jų niekada netrūko, tad tarp besistumdančių nepastebėję pažįstamų veidų jie ramiai mušinėjo kamuoliukus toliau. Sulošus dar kelias partijas Minde su draugu sugrįžo prie stalo. Jį jau gundė mintis paimti dar vieną šalto alaus  bokalą, kai ties gretimu staliuku šmėstelėjo Ritos veidas. Velnias. Aplink jį žmonės jau įsilinksminę rėkavo, keli, labai audringai dėl kažko ginčijosi. Bet Mindaugas jų jau nebegirdėjo...Vos pastebėjęs, kad šviesiaplaukės prie gretimo stalo nebesimato, nusprendė pasinaudoti proga.
    - Aš einu jau, jaučiuosi pavargęs, - negarsiai tarstelėjo Mindė draugam, keli jų tai išgirdę atsisveikino.
    Išeidamas pro laukines baro duris jis pamatė vaikiną kruvinu veidu, kuris tupėjo atsirėmęs nugara į sieną ir nekrutėjo. Mindaugas norėjo jam ką nors pasakyti, bet nepasakė. Greičiausiai pats ir prisidirbo. Taip bemąstydamas jis jau nuėjo trečdalį kelio iki namų, kai...
      - Mindaugai, palauk, - išgirdo jis balsą, kurį iškart pažino. Pažino, bet atsisukti nenorėjo. Jau girdėjo čia pat taukšint jos žingsnius. Jis atsisuko, bet net nespėjus praverti burnos Ritos rankos apsivijo jo kaklą.
      - Rita, paklausyk manęs... – traukė jis žodžius per prievartą.
      - Nieko nesakyk, tiesiog būkim drauge.. – jos akys žibėjo dar labiau nei vakar.
      - Rita, aš turiu merginą...
      - [tyla]
      - Neverk, prašau neverk, paklausyk manęs...aš buvau girtas...
      - [kliedesiai]
      - Nekalbėk nesąmonių, ko tau žudytis, juk tu įsimylėsi dar daugybę kartų...
      - [kliedesiai]
      - Kodėl tik mane? Juk tu manęs net nepažįsti... Baik verkti...
      - [kliedesiai]

Po trijų mėnesių.
  - Alio.
  - Labas,  Mindaugai, - išgirdo jis Ritos balsą atsiliepęs į nepažįstamą numerį.
  - Labas.
  - Pasiilgau tavęs.
  - [tyla].
  - Pasakyk ką nors..
  - Ko tu iš manęs nori?
  - [tyla].
  - Kodėl tu negali palikti manęs ramybėj...?
  - [tyla]