Prakeiksmas

Naktimis kalbuosi
su savo prakeiksmu
nedraugiškas –
nedaug tepasako
supūsi, supūsi.

Turbūt teisus
bet uogos pūva
viduj ne blogis
tik per daug lietaus.

Jei mano žemė
tiek nesugertų
ir uogų mažiau
ir puvėsių –
ramiau visiems.

Bet lietus
per garsiai ateina
dar neišmokau
negirdėt kaip verkia
negimusiom svajonėm
maldaudamas atilsio.

Neduodu ramybės
Tik pašaukiu tą
kuri klaidžioja
nežinomais takais
ne pas mane.

Sėdasi dviese
už stalo derasi
o aš atnešu
arbatos su uogom
pritupiu ir prie
mano kojų įsitaiso
mažas demonas
pakvimpa pūvančia siela.

Ir nebeplaka niekas.
**
Duok Dieve atgal
Iš purvo
Į žemę ir vandenį