Pamoka

        Kartą pas mergytę atėjo ponia Ironija ir ponas Juodasis Humoras. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji verkė. Po to juokėsi.
        Sakoma: „juokas debesis sklaido“. Juokas nušviečia pasaulį, suartina žmones. Jos juokas stingdo sielą. Jos juokas – kaukė. Kraupi kaukė...
      - Kodėl nenusiimti kaukės? Kada vėl būsi savimi?
      - Parodyk man nors vieną žmogų be kaukės. Juoko, ironijos, pykčio, abejingumo, gerumo, draugiškumo kaukės. Ir aš verksiu.
        Apsidairiau ir pamačiau žaidžiantį vaiką. Jis žaidė pliušiniu meškiuku ir juokėsi.
      - Štai! – parodžiau į jį.
        Ji pasižiūrėjo. Nesijuokė, bet ir neverkė.
    - Štai žmogus be kaukės. Ko dar tau reikia?
      - Parodyk jį man po 10 metų, - atsakė ir nuėjo.
        Praėjo duotas laikas... Mes vėl stovėjom kartu. Žiūrėjom į vaiką, kuris tapo subrendusiu vaikinu. Jis žaidė... tik ne meškiuku, o kito žmogaus jausmais. Juokėsi... bet ne todėl, kad buvo laimingas – juokėsi iš kito žmogaus skausmo.
    - Štai! – parodė ji man buvusį vaiką.
        Dabar jau juokėmės abi. Žinojau, kad daugiau nebeverksiu...