Normos - Ribos

skiriu visiems, kurie nori mane suprasti


jau trys dienos ir dvi naktys kaip labai komplikuotai šiku. nepasakyčiau, kad suka vidurius ar raukau nosį, sėdėdamas tualete nuo sukietėjusių šūdų taškymosi, bet kažkas mano kūnui neduoda ramybės.

pradėjau keltis anksti rytais vien tam, kad tinkamai išsituštinčiau. lyg būčiau prarijęs smirdinčią žarną, kuri niekad taip ir nesibaigia... pasėdžiu penkiolika minučių, galvodamas apie praeitą naktį ir taip išeinu nieko nepešdamas. krentu į lovą, apimtas visiškos beprasmybės, besistengdamas ramiai užmigti, tačiau prakeikta žarna mane išties žudo. net nežinau ką daryti. tualetas tapo mano antru pasauliu, kuriame tenka dažnokai lankytis...

vaikystėje buvau labai didelis nenuorama. motina su tėvu bardavo, kad nebaigiu maisto, kurį jie taip sunkiai uždirba ir patiekia visai šeimai ant stalo. dabar nebaigiu ne tik maisto, bet ir lovoj sunku „užbaigti“; sunku net tinkamai išsišikti... šito nevertinau ir nevertinsiu turbūt dar šimtą penkiasdešimt metų, kol pasensiu ir numirsiu (kažkodėl visais gyvenimo tarpsniais norėdavau būtent tiek gyventi, o po to visiškai netikėtai numirti). netikėta mirtis: kam nors labai artimam žmogui atsibudus vieną gražią dieną mane rasti šūdais užspringusį tualete. sakyčiau, labai lakoniška mirtis... nieko nepadarysi.

iki keturiasdešimties metų mano motina buvo labai laimingas žmogus, tačiau peržengus viduriuką, vis dažniau pradėdavo kalbėti apie visokias sadomazochistines mirtis. iš pradžių tokių dalykų nesuvokiau, nes manęs tai nedomino; vėliau su broliu pradėjome stebėtis tokiais išradingais gyvenimo linijos pasirinkimais... šeštadienio vakarais girtas tėvas krušdavo motiną, o mes su broliu žvilgčiodavome pasislėpę už miegamojo durų ir galvodavome apie vaisius, tiksliau, du apelsinus, - vieną broliui, o kitą - man. tai buvo tėvo duoklė mums už tai, kad jis galėtų niekinti mūsų motiną. apelsinai visada tenkindavo, - vėliau motina drebančiais pirštais po įnirtingo dviejų valandų krušimosi mums juos lupdavo skiltelėmis ir dėdavo į burną tartum ostijas per pirmąją komuniją.

motina dar nemirė. ačiū Jai ir ačiū Dievui.

paauglystėje apelsinas mane pradėjo seksualiai traukti. po lova turėjau specialų peiliuką jiems lupti ir nedidelę skiautę medžiagos. kai tuo tarpu vienus valgydavau, su kitais įnirtingai „žaisdavau“. nežinau, galbūt visa tai užsifiksavo mano atmintyje taip giliai, jog po to vieną dieną pradėjau jų nekęsti... kniūpščia verkianti motina, amžinai rėkiantis tėvas ir du apelsinai lovos kojūgaly padarė savo. supratau tai tik dabar...

nieko nepakeisi, sako tėvas, kai neturi ką pasakyti... paskutinėmis dienomis dažnai pagalvoju apie šį tėvo posakį, kuris mane kaskart vis labiau glumina... jau du metai, kaip neturiu pastovaus darbo. visada svajoju rytais atsikėlęs tinkamai išsituštinti ir sau linksmai pėdinti į darbą. tačiau sėdžiu prie monitoriaus ir birbinu per klaviatūrą. turiu tik rašymą, su kuriuo sunkiai sekasi subendrauti ir po penkis pirštus ant abiejų rankų, kurie inicijuoja teksto formavimą...
galima sakyti, jog nieko naujo nenutiko per tuos du metus: dažniau pradėjo želti barzda, didžiojo kojos piršto nagas kasdien vis pilkėja, vonioj palieku kaskart vis daugiau plaukų... ar tai reiškia, jog senstu? nieko panašaus. tai vadinama fata morgana.

§§§

sunkiai keliuosi iš lovos. man jau šimtas penkiasdešimt metų. drebančiais pirštais lupu paskutinį apelsiną... pavalgius, pradeda sukti vidurius... iš lėto klibiščiuoju link tualeto, link juodos skylės, į kurią viskas subėga, sukrenta ir daugiau nieko nebelieka.

suprantu, kad neturiu čia ką veikt...

tai yra ribos.