Ramunė

Darže pražydėjo ramunė balta,
Puolė žiūrėti kaimynės į ją.
Kas čia per hibridas? - tarė viena,
Jau šito per daug, jai čia ne vieta..

Supykusios rožės svaidės dygliais,
Laukinė gėlė išdygo pas jas.
O ji išskirtinė, kuklutė, tyli,
Visai ne tokia, kaip rožė šykšti.

Atskrido drugelis pas rožių puikuotis,
O rožėms jis buvo gražiausias turtuolis.
Puošė žiedą jos dieną ir naktį,
Kad tik drugelis pamerktų joms akį.

Bet šįkart drugelis nemerkė akies,
Nepamylėjo ir rožės širdies.
Nuskrido jis kur liūdėjo viena,
Vieniša, pamiršta, ramunė balta.

Rožes jau buvo netekusios žado,
Ar jis tik juokauja, ar proto neteko?
Ji juk maža, negraži ir laukinė,
Rožėms pavydas su garbe susipynė.

Drugelis nuskridęs pakėlė iš miego,
Ramunę kuri nesuprato čia nieko.
Apkabino sparnais jis kotą gėlės,
Kurią pasirinko mylėt iš širdies.