Šaltas laužas (5)

Kaitrus laužas mėtė pelenus aukštai į dangų, atrodo, laižydamas pačias žvaigždes. Liepsnos atšvaitai rausvino padrikai ant žemės sėdinčius nuleistomis galvomis karius. Nei vienas nedrįso žiūrėti į  ugnies ryjamą bendražygio, draugo ir brolio kūną. Raminamai skambėjo tyli Ulfo rauda į Menes išlydimam Varinui, tačiau Einarui norėjosi rėkti iki beprotybės.
Ką jie pasakys Varino žmonai ir dukroms? Kad nespėjo laiku išvaduoti kario ir leido jam tyliai numirti?
Einaras sugniaužė kumščius ir pakėlė akis. Kaitriausioje laužo širdyje vos begalėjai įžiūrėti kario bedvasį kūną. Tik lygiai kylantis dūmas guodė širdį – Varino dvasios kelionė lengva, nereikės jam kautis su demonais, saugančiais ribą tarp žemės ir dangaus.
Tyliai už nugaros sušlamėjo žolė. Einaras užsimerkęs giliai įkvėpė. Padvelkė lygumose augančiais žolynais.
-    Nors jūs ir puikūs medžiotojai, tačiau tyliai vaikščioti nemokate.
-    O tu, kaip žmogus, turi gerą klausą, - nuskambėjo tylus elfės balsas.
Einaras gūžtelėjo pečiais, tačiau neatsisuko. Laužo liepsna truputį sumažėjo, kūno visai nebebuvo matyti.
-    Matydama, kaip jūs gedite savo bendražygio, supratau, kad tikrai esate vedami gerų tikslų. Mano broliai per daug išdidūs, kad priimtų net savo gyvybes iš kito rankų.
-    O tu tokia nesi?
Einaras lėtai ištiesė nutirpusias kojas ir patrynė kelius delnais. Kiekvienu kūno plaukeliu jautė už nugaros stovinčią būtybę, tačiau nedrįso atsisukti. Jei sapnams lemta išsipildyti, geriau būtų to nematyti.
-    Esu, tačiau Proseniai visada kartojo, kad aklas tas, kas nemato, - ji atsidususi nutilo kelioms akimirkoms, - broliai nežino, kad aš čia, o aš nežinau kur jie. Dvergų kalba paini, tačiau jie dažnai kartojo žodį Sujungimas. Nežinau ar tai jums padės, tačiau bent jausiu atsidėkojusi už slaugą.
-    O kalbos apie suterštą garbę?
Ulfas atsistojęs atsargiai į laužą paguldė šiek tiek drėgnų šakų, kurios tuoj pat paleido dar daugiau dūmų į dangų ir garsiai traškėdamos sugriovė tylą.
-    Visi mes tokie – išdidūs. Tokie patys, kaip ir jūs.
Einaras papurtė galvą nieko nesakydamas. Dar tyliau, nei prieš tai sučežėjo krūmai ir jis pajuto likęs vienas.  
Tai vienas, tai kitas karys sunkiai pakilęs patraukdavo atgal į laivą. Praeidami pro laužą įmesdavo dar po vieną sausą šaką, neleisdami ugniai visiškai užgęsti. Šviesūs dūmai plačiu stulpu kilo į besiniaukiantį dangų.
Einaras atsargiai apsisuko. Šlapioje žolėje vos buvo galima matyti lengvus pėdų įspaudus, kurie tuoj pat akyse ir nyko. Tiesiai priešais juos smygsojo dailiai nupjauta vyšnios šaka, vėjyje virpindama lapelius. Einaras pasilenkęs išrovė ją iš samanų ir atsistojęs pasuko link Ulfo, vis dar gedinčio savo draugo ir kario.
-    Ulfai.
Karvedys atsisuko, tačiau nepaleido iš rankų peilio, kuris jau buvo palikęs žymes ant drožinėjamos šviesaus medžio skeveldros.
-    Suklydai.
Senojo kario antakiai šoktelėjo viršun, o akyse pasirodė nebeslepiamas smalsumas.
-  Jie moka tyliai vaikščioti ir šnekėti dar tylesnius dalykus, apie kuriuos niekada nesu girdėjęs, - prisipažino Einaras, nukreipdamas žvilgsnį į liepsnojančias žarijas, - elfų išdidumas pernelyg stiprus, tačiau bent jų sesuo pasakė dvergus dažnai šnekant apie sujungimą. Ką tai reiškia?  
Labai trumpą akimirką Ulfo akyse pasirodė neaprėpiamas siaubas. Tačiau karys susitvardė ir atsargiai rinkdamas žodžius paklausė:
-    Esi tikras, kad išgirdai būtent tai?
Einaras linktelėjo,   kiekvieną akimirką jausdamasis vis kvailiau, kad nesugebėjo sustabdyti žaliaakės elfės ir išklausinėti daugiau.
-    Jei jie pasirodė dabar, turbūt neturėjo tikslo meluoti, - paniuro Ulfas, -  tau juk nieko nesako tas žodis?
Einaras papurtė galvą ir kiek nustebęs pastebėjo, kaip Ulfas nuleido pečius, tarsi koks didelis akmuo būtų nusiritęs nuo nugaros.
-    Tada gerai. Pasirodo, kad elfai dar turi širdyje kažkokio padėkos jausmo.
Karvedys apsisuko.
-    Ulfai, tai ką tai reiškia?
-    Man – labai daug ką. Ir teks tau manimi pasikliauti tylomis. Ir jums taip pat, - pridūrė, nežiūrėdamas į suklususius karius.

Pilkas rytas juos pasitiko juodais debesimis ir šaltu lietaus dušu. Neramus vėjas visiškai išdraikė pelenus ir nuskuodė tolyn į priekį. Glitus rūkas padengė svyruojančias medžių viršūnes ir taip sutirštino orą, kad net spalvos išnyko, visus suvienodindamas iki niūraus pilkumo.
Kariai apvertė bures ir palindo po jomis, prieš tai rūpestingai ištepę ginklus taukais. Nieks nenorėjo ant šių savo pagalbininkų matyti rūdžių įkandimų.
Vienodas lietus tyliai taškė upės vandenį.
Moldofas iškišo galvą iš po burės.
-    Kaži, ko Ulfas laukia krante. Neatrodo, kad dega noru maudytis.
Kažkas tyliai nusijuokė.
Einaras kirvį paslėpė drobės gabale ir užsikabinęs už slidaus borto nušoko į pakrantę.
-    Einam pas jį.
-    Maudžiausi vakar, tikrai nedegu noru vėl tai pakartoti, - susiraukė Moldofas, tačiau dusliai kumščiu trenkęs sau per šalmą nusekė paskui.
Pažliugusi žemė pasruvo vandeniu, likusiems iššokus iš laivo.
Ulfas net negrįžtelėjo atgal jiems sustojus už nugaros, tik pirštai šiek tiek drebėjo, gniaužydami apsiausto kraštą.
Einaras užsimerkęs įkvėpė oro. Lietuje slypėjo kažkas nešvaraus ir tamsaus. Perspėjančiai suklykė paukščiai ir Ulfas šiek tiek pajudėjo į priekį, nepaleisdamas šalmo iš rankų. Išmintingos akys naršė plačią pamiškės juostą, ieškodamos jam vienam žinomų dalykų.
Medžių šakos sudrebėjo, nusikratydamos lietaus lašus ir išniro baltaplaukis elfas. Liauną kūną dengiantis apsiaustas atmušinėjo visą gaunamą lietų ir patikimai saugojo nuo sušlapimo. Einaras ne be pavydo jį nužvelgė, svajodamas turėti jį dabar.
-    Šešėlyje visos taisyklės išnyksta, kas buvo tiesa, tampa melu, kas buvo meile, tampa skausmu, - artėdamas šnekėjo baltaplaukis elfas, - kas buvo lengva, tampa nepakeliama. Ruoškitės, žmonių vaikai, Šešėlis sujudo.
Kariai, nepatenkinti elfų pasirodymu, sukruto, tačiau Ulfas nutildė juos rankos mostu.
-    Kalbėk, jei pagaliau nustojai manyti mus linkint jums bloga, - ramiai ištarė Ulfas.
-    Sargybiniai jau krito.
Einaras sukando dantis. Vėl tie mitiniai Sargybiniai, iš kurių tada pasišaipė Ulfas.
-    Jie tik graži legenda.
-    Nejaugi, - elfas primerkė tamsias akis, - tada galbūt ir visa kita yra tik legendos. Ar ne taip, senasis kary? Tada kyla klausimas – kam jie varginasi nešdami tavo dukros kūną iki Ugnies upės žiočių?
Ulfas nutylėjo, tačiau raukšlėta kakta stipriau susiraukė, išduodama tramdomus sunkius žodžius. Bet elfui tai buvo nė motais. Jis stovėjo per gerą dešimtį žingsnių ir, rodos, nekreipė absoliučiai jokio dėmesio į suklususius, tačiau nepatenkintus karius. Net lietus tarsi sruvo aplink jį, bet ne tiesiai ant galvos.
-    Sargybiniai krito, - pakartojo jis antrąkart, - mes neturim namų. Namai, tai begalinės lygumos ir gilūs miškai. Tačiau jums tai grėsmingas ženklas. Žinoma, - jis pasuko veidą į upę, tįstančią į Šiaurę, - Šešėlis ten gavo ne ką mažiau skaudų smūgį ir šiek tiek atsitraukė. Bet, jam juk reikės naujų karių. O Sujungimo apeiga tam labiausiai tinkama.
Jis vėl nutilo ir kažkaip įžūliai nužvelgė visus, tarsi kviesdamas į dvikovą.
-    Kalbėk, - ramiai linktelėjo Ulfas, matyt visiškai sutramdęs pyktį savyje.
-     Siūlau sandėrį.
-    Išgelbėtų gyvybių neužteko, baltapūki?
Elfas pasisuko į Moldofą, kuris demonstratyviai glostė kalavijo ašmenis šarvine pirštine ir nusišypsojo tokia šypsena, kuri priverčia vaikus verkti, o gėles vysti. Moldofas garsiai šniurkštelėjo nosim ir nusispjovė.
-    Žinoma, aš galiu jums padėkoti ir traukti atgal.
-    Moldofai, -sududeno Ulfas.
Karys nepatenkintas susiraukė, tačiau daugiau nieko nebesakė, nors buvo matyti, kad mielai kibtų elfui į atlapus.
-    Puiku, - šypsena dingo iš elfo veido, - kaip sakiau – sandėris. Toliau upė šakosis į tris vagas, kurių kiekviena turės dar po tris. Ir taip tęsis vis toliau ir toliau. Tik vienas kelias yra teisingas, likusieji nuves atgal, kitų gi jūs išvis nenorėtumėte pamatyti. Mes parodysime jums tikrąjį kelią, tačiau, - jis reikšmingai nutilo, - po to tas, kuris mus taip slaugė, turės duoti savo kraujo.
Einaras nusipurtė. Atrodė, kad į jį spokso nuodinga gyvatė. Protu buvo sunkiai suvokiama, kad tokios dailios būtybės gali slėpti tokias baisias širdis.
-    Galvojau, kad jūs mieliau geriate vandenį, - visiškai ramiai atkirto Ulfas, sunerdamas rankas ant krūtinės.
-    Paprastai taip. Tačiau, kad nugalėtumėt lokį, jūs prieš medžioklę geriate jo kraują ir valgote jo širdį.
-    Nori pasakyti, kad po to medžiosi Einarą? - nusijuokė Ulfas.
-    Ne, - elfas papurtė baltaplaukę galvą, - bandysime gintis, kai medžios jis mus. Nors mes trys, tačiau, reikia pripažinti, sunkiai jam prilygsime.
Kariai griausmingai nusikvatojo. Einaras irgi juokėsi, tačiau labiau vaidindamas, o ne todėl, kad iš tikrųjų buvo linksma.
-    Jei jau tave medžios Einaras, joks kraujas nepadės, - neiškentė Moldofas.
-    Iki šiol padėdavo, - kažkaip svajingai savo ilgus pirštus nužvelgė elfas.
Ulfas stovėjo ir laukė, kol nurims pakilęs triukšmas. Žiūrėdamas į pušų viršūnes, kažką įtemptai mąstė, stipriai prispaudęs sunertas rankas prie krūtinės.
-    Mes jus išgelbėjom, slaugėm, nekeršijom jūsiškei, kai pabėgote, o dabar sakot, kad žmogus, kuris padarė daugiausiai, jus medžios?
Elfas atsisuko į mišką ir skardžiai pašaukė:
-    Kaja!
Atsargiai prasiskyrė liaunos lazdyno šakos ir šalia baltaplaukio vikriai sustojo elfė, iš po nuleistų akių vokų, stebėdama sunerimusį Einarą. Pečius dengė lygiai toks pat pilkas apsiaustas, tarsi skydas saugantis kūną nuo lietaus aštrių lašų.
-    Parodyk, - labiau prašydamas, o ne įsakinėdamas pasakė elfas ir kažką dar tyliai pridūrė sušnabždėdamas.
Elfė linktelėjo ir prisiartino prie Ulfo.
-    Duokit rankas. Tu taip pat, - pažiūrėjo į Einarą.
Ji suglaudė Einaro ir Ulfo delnus, iš apačios paremdama kairiuoju ir ant viršaus uždedama dešinį.
Vos tik ji užsimerkė, staiga aplink tarsi sprogo visos spalvos iš karto. Einaras nevalingai užsimerkė. Prieš akių vokus sukosi raudonos dėmės. Mintis dar pasiekė baltaplaukio elfo žodžiai.
-    Ne kasdien tai pamatysit.
Kvėpavimas pagilėjo. Atrodė, kad plaučiai dirba neįtikėtinai garsiai. Širdis neramiai sutiksėjo ir pradėjo  kalti labai lėtai. Staiga Einaras suprato, kad nebejaučia nei Ulfo, nei elfės delnų ir atsimerkė.
Karių siluetai nyko taip pat staigiai, kaip ir besisukanti upės juosta. Tiesiog akyse žemė juodo ir skeldėjo, dangus apsitraukė tamsiais neperregimais debesimis. Tai vienur, tai kitur blykčiojo žaibai be garsų. Ten, kur snaudė kalvos, žemė susmego, kur buvo duobės, iškilo smailios kalvos, pratrūkusios degančia ugnimi. Oras pritvinko gaižaus kvapo ir dūmų.
Einaras pajuto, kad bėga. Beprotiškai diegė vieną ranką, tačiau kita taip pat stipriai laikė kruviną kirvį. Galingi šarvai spaudė krūtinę ir pečius, tačiau jėgų dėl to nemažėjo. Apibėgęs ištryškusį geizerį, jis sustojo prie parklupusios figūros ir aukštai iškėlė kirvį.
Gulintis žmogus atsisuko ir į jį įsmigo ramios elfės akys. Persibraukusi atbula ranka veidą, nusibraukė pelenus ir ramiai paklausė:
-    O mano broliai?
Einaras reikšmingai dirstelėjo į kruviną kirvį ir savo pačiam siaubui pajuto kaip garsiai juokiasi, tarsi mėgaudamasis tuo.
-    Bet kodėl?
Jis nuleido kirvį ir susimąstė, stipriai suraukęs kaktą. Galų gale plačiai išsišiepė.
-    Nežinau.
Iškėlęs kirvį smogė tiesiai elfei į krūtinę.
Antrąkart aplink sprogo visos spalvos ir Einaras sumirksėjęs atsimerkė. Stiprūs lietaus šuorai negailestingai daužė veidą. Kariai net išsižioję spoksojo į juos tris, sustojusius trikampiu.
-    Ji aiškiaregė, - su pagarba balse galų gale pasakė Ulfas.
-    Ne visai taip, - nuginčijo elfas, - jos sapnuose kartais pasirodo senoliai, pasakojantys įvairius dalykus.
-    Tai nori pasakyti, kad Einaras jus gaudys ir išžudys?
Elfas akimirką patylėjo.
-    Jei, - pabrėžtinai ištarė jis, - dabar jį užmušim pirmi, tai ne. Tačiau mums užteks ir jo kraujo lašo apsiginti. Juk mūsų giminė yra taip dariusi daugybę kartų.
Ulfas atsisuko į Einarą su klausimu akyse. Jose švietė neapykanta elfams ir užslėptas lūkestis. Einaras atsiduso.
-    Jums į puoduką ar taip gyslas persipjaut, - pašaipiai paklausė, apnuogindamas dilbį.
-    Užteks trijų lašų. Linajau!
Atsargiai prislinko prie jų trečiasis elfas, juodais, kaip dangus plaukais ir atsistojo šiek tiek už baltaplaukio. Kaja reikliai ištiesė delną. Einaras, suraukęs kaktą, atkišo ranką. Elfė vikriai mažu peiliuku čirkštelejo per riešą, atverdama pačią smulkiausią gyslą. Ištryško lygiai trys lašai, kuriuos ji sugėrė trimis gelsvais lapeliais. Kiekvienas iš elfų paėmė juos ir lėtai sukramtė.
Einaras kažko tikėjosi, tačiau niekas nepasikeitė. Tik baltaplaukis kažkaip švelniau į jį pažiūrėjo.
-    Tavo dvasia stipri.
-    Gi tenka kovoti su tokiais kaip jūs, - atsikirto Einaras, pats nežinodamas kodėl taip susierzino.
-    Puiku, - garsiai sušuko baltaplaukis, - laikas parodys ar nesuklydome. O dabar visi į laivą ir galime tęsti jūsų beprasmę kelionę.
Elfas pasuko prie laivo ir eidamas pečiu kliudė Moldofą, kuris stipriai suspaudė kumščius, tačiau tik ramiai pasakė:
-    O jūs gana nerangūs.
Elfas eidamas gūžtelėjo pečiais ir kažką pasakė nesuprantama kalba. Einaras viena akimi pastebėjo, kaip elfė nepatenkinta susiraukė. Kad ir kas buvo pasakyta, bet buvo įžeidu.
Nuo lietaus apsunkęs laivas sunkiai atsiplėšė nuo dumblino kranto ir leidosi nešamas srovės. Medžiai pasislėpė tamsioje miglos juostoje. Tamsūs pavidalai suko ratus aukštai danguje, tačiau net akyliausias nesugebėjo jų geriau įžiūrėti.
Einaras, pasislinkęs arčiau stiebo ant kojų užsimetė kailį ir pabandė užsnūsti. Širdyje kirbėjo sunkus slogutis ir didelis Arnoros bei namų ilgesys.

Einaras trūktelėjo nosimi ir visiškai pabudo. Atsisėdęs apsidairė. Niekaip negalėjo patikėti, kad miegojo taip ilgai. Priekyje, tamsoje žioravo gaižus raudonis, tarsi ten degtų labai kaitri ugnis. Nosį sukuteno stiprus degėsių kvapas.
Prie vairo snūduriavo Ornolfas, tačiau Einarą neramino ne tai – upės tėkmė buvo per daug lygi, kad reikėtų vairuoti laivą ir jaunasis karys tuo pasinaudojo. Tačiau į jį spoksojo tamsios baltaplaukio akys. Negalėjai tiksliai suprasti, ką jis galvoja, tačiau viena švietė ryškiau už kitą - piktdžiuga. Pamatęs atsisėdusį Einaras, baltaplaukis greitai užvėrė akių vokus ir apsimėtė miegantis.
Dangus vis labiau raudo ir aplink pasklido dūmai. Lietus dingo kaip nebuvęs, tačiau migla tapo nesuvokiamai tvanko ir didžiule siena kilo tiek šonuose, tiek priekyje. Einaras prišoko prie borto ir širdį suspaudė baimė.
-    Kelkitės! – iš visų jėgų suriko jis kirviu trenkdamas per bortą.
Pirmasis pašoko Ulfas ir atsimerkė Ornolfas, kuris, išvydęs reginį priešais, suakmenėjo.
Laivę nešė kaitri ugnies upė, kuri dėl nežinomų priežasčių dar nespėjo sudeginti viso laivo. Ulfas nubloškė Ornolfą nuo vairo ir bandė apsukti laivą, grįžti ten, kur tekėjo vanduo. Tačiau ugnies srovė pagreitėjo, nešdama ir degindama laivą.
-    Visi prie borto! Lipsim lauk!
Stipriu judesiu pakreipęs laivą, pasuko jį prie išdegusio juodo kranto. Dešinysis laivo šonas užsiplieskė kaitria ugnimi. Juoda žemė nuo smūgio pavirto dulkių debesimi, kuris tuoj pat nuspalvino karių veidus juodai.
Garsiai iššovė kaitrus geizeris, vos nenuplikęs veidų aitriais garais.
Kariai padrikai pačiupę savo ginklus ir maišus su maistu greitai atsidūrė ant įkaitusios žemės. Vienas kitas vis sušukdavo, nuplikytas verdančio vandens. Akys per prievartą merkėsi, norėdamos nugramzdinti į miegą. Einaras sukandęs dantis pabandė kvėpuoti kuo rečiau. Atrodė, kad aplink tvyrantis oras juos visus taip užmigdė, kad niekas net nepajuto laivui pasiekus ugnies, kuri per stebuklą taip ilgai kovojo su laivo šonais, negalėdamos praryti.
Ulfas paskutinis iššoko iš liepsnų apimto laivo, palengva grimztančio į ugnies upę. Senojo kario veide pasirodė ašaros, palikusios takus pelenuose.
Ulfas nulenkė galvą, žiūrėdamas į batus, apkibusius lipniais pelenais.
Ugnis vis godžiau rijo laivo šonus, pasigardžiuodama niokodama burę. Stiebas, garsiai suvaitojęs, visu savo svoriu nėrė į liepsnojančią upę ir pradingo jos gelmėse. Į viršų pakilo aukštas dūmų debesis ir pranyko tamsoje.
Kariai stovėjo, niekaip negalėdami atsipeikėti. Miegas vis dar gniaužė mintis, tačiau dabar jie atrado jėgų su juo kovoti.
Tik dabar, apsidairę, jie pamatė stovintys milžiniško urvo pradžioje. Už jų kilo aukšti pelenų debesys, liepsnojo upė, priekyje gi tvyrojo nepermatoma tamsa, o ausis vis pasiekdavo keisti klyksmai.
Ulfas atsitraukė prie ratu sustojusių karių ir apsižvalgė skaičiuodamas. Visi stovėjo čia, nors ir vienas kitas mykė sukandę dantis nuo nudegimų. Vienintelių elfų veiduose švietė ta pati ramybė ir net keista panieka.
Karvedys atsisuko į juos ir giliai įtraukė dvokiantį orą į krūtinę. Visas jo veidas liepsnojo įtūžiu ir nebeslepiamu pykčiu.
Kariai atsisuko, laukdami ką jis pasakys, tačiau jau neramiai gniaužė ginklus ir tarpusavyje šnabždėjosi apie šią nelaimę, akimis gręždami trijulę.
Iki begalybės ištįsusius akmeninius skliautus sudrebino griausmingas riaumojimas, palengva pereinantis į pratisą kaukimą.
-    Šuo? – suraukęs kaktą tarsi savęs paklausė Ulfas apsidairydamas.
Elfai nustebę ne ką mažiau susiglaudė arčiau.
-    Bet labai didelis šuo, - paantrino kalvis, taisydamasis skydo dirželį, - gal net alkanas.
-    Išsiskirstykit, - tyliai nukirto Ulfas. Praradęs laivą jis tarsi suseno, tačiau nebeketino daugiau bandyti laimės. Viena akimi stebėdamas elfus, jis prisiglaudė prie rudos byrančios žemės.
Kariai pabiro į šonus, slėpdamiesi už suvirtusių uolų ir nežinia kada atsivėrusių plyšių.
Einaras vieną akimirką jau ketino nerti į tarpą tarp dviejų akmenų, tačiau ten iš plyšių šovus įkaitusiam vandeniui, sustojo. Visai nedegė noru nusideginti iki paraudimo.
Antrą kartą, jau kur kas arčiau, suriaumojo galinga būtybė, savo stipriomis kojomis drebindama žemę.
Einaras apsidairęs suprato, kad liko vienas stovintis vidury vos matomo takelio, nykstančio gelmėje. Kaukimas stingdė gyslose kraują, tačiau jis prisivertė save nusiraminti. Tyliai šūktelėjo Ulfas, ragindamas slėptis, tačiau Einaras stovėjo nekrutėdamas. Su pirmuoju urviniu lokiu susidūrė būdamas dar visiškas pienburnis ir dar dabar geliantys randai pamokė niekada nepulti bėgti nuo didesnio žvėries už jį patį.
Gaižus raudonis tarsi šiek tiek prigeso, tamsoje sudūlavo milžiniškas pavidalas, kuris taip stipriai iškvėpė orą, kad Einaras pajuto, kaip šiaušiasi plaukai, o į šnerves tvoskė supuvusios mėsos kvapas.
Padaras lūkuriavo. Riaumojimas perėjo į tylų urzgimą. Tačiau būtybe neskubėjo trauktis iš šešėlio  ir galėjai vien jausti, kaip ji akimis tyrinėja aplinką, ieškodama įsibrovėlių.
Virptelėjo sujudinti akmenys ir būtybei išnirus iš tamsos Einaras pajuto, kaip nugara nutekėjo šaltas prakaitas.
Raumeningą kūną rėmino trys galvos, iškilusios aukščiau už aukščiausio kario viršugalvį. Šešios akys naršė šešėlius, ieškodamos įsibrovėlių. Nasruose švietė ugnies liežuviai, kurie raitydamiesi sruvo žemėn pro iššieptas iltis. Beplaukė oda virpėjo nuo kiekvieno įtemptų raumenų judesio.
Milžiniškas trigalvis šuo žengė dar šiek tiek į priekį ir suraukęs visas tris akių poras atsargiai pauostė orą.
Einaras, kaip galėdamas atsargiau, padėjo savo kirvį ant žemės ir lėtai paėjo į priekį link lūkuriuojančio šuns.
Šuo pritūpė ant užpakalinių letenų ir kažkaip skausmingai įkvėpė oro, pakreipdamas vieną galvą atgal, tarsi klausydamasis, kas vyksta už jo. Tačiau likusios dvi įtartinai stebėjo artėjantį žmogų.
Einaras pasislinko dar arčiau, stengdamasis, kad baimė neužvaldytų širdies, matant prieš akis tokius nasrus. Tačiau jis buvo geras medžiotojas ir mokėjo atskirti, kada žvėris puls, o kada lauks. Tuo labiau, kad šuns urzgime slypėjo kažkoks skausmas, tarsi jis kamuotųsi.
Šuns akys labiau švietė smalsumu, nei pykčiu ir Einaras surizikavo prislinkti dar arčiau.
Jis suurzgė, bandydamas nutaisyti kiek griežtesnį balsą, tarsi mėgdžiotų į ne savo teritoriją įžengusį padarą. Šuo nutilęs parvirto ant šono, padėdamas visas galvas ant įkaitusios žemės ir tyliai kniauktelėjo. Kažkas sukrutėjo ir prie merdėjančio šuns šono pasirodė antrasis šuo, tačiau kur kas mažesnis, siekiantis Einarui iki juosmens.
Einaras irgi atsisėdo ant įkaitusios žemės ir pratisai suurzgęs panarino galvą.
Šuo nosimi pastūmė savo palikuonį, vis besitaikantį prisišlieti prie šono ir sulojo ant Einaro. Masyvi galva prisilietė prie jo kojų ir raudonas liežuvis nukaro į šoną.
Šuniukas nekantriai sulojo motinai, kuri vėl įsakmiai urgztelėjusi pastūmė jį prie Einaro.
Jis prisiglaudė prie masyvaus kūno ir ranka perbraukė įkaitusią, suteptą krauju. Kažkas ietimis buvo subadęs ją taip, kad švietė net kaulai.
Šuo skausmingai suriaumojo, tačiau tik nekantriai virptelėjęs letena, krustelėjo vieną galvą. Urgzdamas, Einaras toliau glostė jos odą, saugodamas neužgauti žaizdų. Mestelėjęs šuniukui džiovinto kumpio gabalą, pamėgdžiojo kaukimą, į kurį kalė atsakė tuo pačiu.
Į tamsią žemę gėrėsi vis daugiau kraujo. Visas nueitas takas buvo juo nušlakstytas ir Einaras paslapčiomis stebėjosi, kiek šuo turėjo kantrybės sužeistas sukarti visą kelią.
Einaras tyliai urzgė kalei į ausį, kuri vis atsakydavo tuo pačiu. Šuniukas įniko taršyti žmogaus pamestą kailį.
Sujudo  tamsūs pavidalai urvo gilumoje, garsiau suriaumojo upė, tačiau Einaras neatsitraukdamas glostė kruviną gyvūno galvą, jo kalba ramindamas ir žadėdamas pasirūpinti palikuonimi.
Nei vienas jų nebandė suprasti, kokia jėga sujungė jų kalbą ir mintis į vieną, tačiau nė vienam nerūpėjo. Abu dalinosi namų ilgesiu, baime dėl neaiškaus rytojaus ir deginančio oro keliamu skausmu. Jie šnekėjosi apie tolimą kelią ir keistas istorijas.
Pasaulis aplink išnyko ir Einaras pasinėrė į nesuprantamą stingulį, šnekėdamas su šunimi.
Tačiau jis nebijojo.