Pralaimėta kova

Nemačiau tavęs jau dvi dienas. Atrodo toks trumpas laiko tarpas… tačiau tiek laiko atskirai mes dar nebuvom praleidę nuo pat pažinties pradžios. Keista, ir pripažinsiu- sunku. Nepaisant tavo žinučių, į kurias neatsakinėju, ir kvailo blaškymosi, man tavęs labai trūksta. Bet tau geriau to nežinoti. Nori susitikti? Ir ji bus? Ne!!! Galbūt turiu per daug principų, o gal tiesiog leidžiu sau išvengti to, kas man nemalonu. Žinodama, kad mes jau kaip ir išsiskyrę, nusprendžiu- norint viens kitą pamiršt, reikia nutraukt bet kokį bendravimą. Deja tu to nesupranti… Dešimtys tavo žinučių kas dieną aplanko mano telefoną. Pasiūlymai, pamąstymai ar šiaip kokie nors “svarbūs” reikalai dėl kurių privalom susitikti… Ne, tau nepavyks! Jei baigėm, tai baigėm. Šaltos ir retos mano žinutės pagaliau priverčia tave suabejoti mano jausmais. Valio! Planas veikia… Dabar tereikia išlaikyti tokias savo pozicijas ir viskas bus taip, kaip numačiau. Ir visai nesvarbu, kad ištikro, kažkur giliai, beprotiškai laukiu ko nors iš tavo pusės… Nesvarbu, kad kaskart apie tave pagalvojus, sudreba širdelė… Svarbu tik tai, kad mūsų santykiai tęstis nebegali. Galiausiai išsitrinu tavo telefono numerį. Dėl trijų priežasčių: bandau įrodyt sau, kad man tavęs nereikia; supykstu, nes pajuntu, kad tyčia o gal netyčia atimi iš manęs mano draugų dėmesį; ir galiausiai iš anksto apsaugau save, kad širdelei suminkštėjus nepradėčiau skambint ar rašyt. Drąstiškas sprendimas… ir be reikalo…
Penktadienio popietė. Važiuoju, į miestą žmonių prikimštu troleibusu. Vietos ir oro trūkumas paslepė ir taip dirbtinę šypseną mano veide. Keikdamasi, kad neturiu automobilio, kuriu planus kaip jo pagalba komfortabiliai galėčiau transportuoti save į bet kokią vietą… Sustojame stotelėje. Žmonių dar dvigubai padaugėja. Ir kur jie visi telpa? Apie rankos ar kojos pajudinimą galiu tik pasvajoti, nes esu supresuota, kaip net pati nežinau kas. Staiga pradeda skambėti mano telefonas. Vaje! Ir pabandyk gi tu jį pasiekti. Alkūnėmis kovodama už laisvą vietą kuprinei pasiekti, šiaip ne taip ištraukiu per visą troleibusą klykiantį aparatą. Visų keleivų dėmesys žinomą nukreipiamas į mane. Juk taip smagu pasiklausyt svetimų pokalbių! Skambina nežinomas numeris. Ydomu. Pakeliu ragelį ir… net karšta pasidaro…
- Sveika! Ką veiki?- išgirstu tavo balsą…
Norėčiau atjungti pokalbį, bet kažkas viduje sustabdo. Pasijuntu visiška kvailele! Nu ir nepagalvok tu man, kad ištrynus numerį, galima taip susipainioti…
- Labas…- nutaisau kuo šaltesnį balsą- važiuoju į miestą…
- Tai gal šiandien susitinkam!?- pasiūlai taip, lyg tarp mūsų viskas būtų labai gerai.
Na ir iš kur tiek atkaklumo? Taigi kuo aiškiausiai parodžiau, kad man tavęs nebereik.
- Ne!- atsakau be jokių paaiškinimų
- Kodėl?
- Nes… nes nelabai suprantu kam to reikia…- stengiuosi pabrėžti, kad tarp mūsų nieko nebeliko…
Deja tu apsimetinėji nesupratingu:
- O tai tu mane jau pamiršai?
Uoj!!! Ir ka dabar daryt??? Žinau, kad neišdrįsiu meluoti… žinau, kad noras garsiai garsiai išrėkti “Ne! Ne mažuti! Tavęs pamiršti neįmanoma!” neleis toliau vaidinti… Pasimetu. Po ilgos pauzės nieko geriau nesugalvoju, kaip tik bandyt nukreipt viską į kitą pusę:
- O tu?
- Tai va dėl to ir noriu susitikt ir pakalbėt- išpyškini ir suintriguoji… Tačiau aš negaliu taip lengvai pasiduoti
- Bet aš nežinau… ar mes dar turim apie ką kalbėtis?- vėl įsijungia bejausmė mano pusė
- Turim! Na bent jau aš turiu! Sustinkam… prašau…
- O ką tu turi man pasakyt?- tempiu gumą… nors ištikro esu suintriguota iki pat kojų pirštų galiukų.
- Na… na aš manau, kad aš… aš… na čia ne telefonukalbėt reikia. Prašau susitinkam saulyt!- tavo balsas šiek tiek dreba. Matyt ne aš viena pasimetusi.
- Hm… nežinau… nu dzin! Atvažiuok  už poros valandų į centrą, kur visada. Mes ten jau turėtumem būt…
- O… o kas tie mes?
Kas čia per klausimas!? Taigi puikiai žinai, kas sudaro mano draugų ratą.
- Tai kaip visada…
- O gal galėčiau su tavim viena susitikt?
Ojojoj! Maldauju savęs išlaikyt tą nuostabų bejausmį balsą ir nuotaiką…
- O tai būtina?- paklausiu, lyg man tai būtų didžiausia kančia
- Taip!- drąsiai, tvirtai ir neabejodamas atsakai.
Jo… tu tikrai nepasiduodi… ko negalėčiau pasakyt apie save…
- Na gerai, tai kada tu gali anksčiau atvažiuot?- deja, bet jau nebeturiu jėgų toliau vaidint paneles snieguolės iš ledo karalystės.
- Tai aš iškart atlekiu! Viską metu ir jau bėgu iš namų! Gerai? Aš labai greitai! Ačiū!- balse išgirstu pergalingą džiaugsmą, bet kartu ir dėkingumą, bei keistą viltį…
- Na… gerai… iki!
Jaučiuosi labai keistai. Noriu džiaugtis, bet kartu jaučiu baimę, kad galbūt viskas ne taip, kaip man atrodo… Taip pat jaučiuos nusivylusi savimi. Ir kurgi tas mano nepalaužiamas ledinis balsas dingo pokalbio pabaigoje? Na bet žvelgiant iš gerosios pusės, tai bent jau šypsena atsiranda. Ir jau nebe dirbtinė, o tikra, išreiškianti vidinį džiaugsmą ir meilę… meilę… pasauliui!