Slibinas

Nekenčiau visko kas man buvo likę. Atrodė didelis slibinas vienu grybštelėjimu nukando visą pasaulį, palikęs tik mažą dalelę plikos žemės su medžiais kurie niekada nežaliuoja. Kad turėčiau kur stovėti. Ir stovėjau. Laikiausi, net nesiartinau prie krašto, kęsdamas apmaudą, kad viskas taip netikėtai dingo: dalykai kuriuos branginau, žavėjausi, puoselėjau, per vieną grybšnį, fit ir viskas.
- Kurva! - sako Albinas.
- Pats kaltas, - sako tetulės.
- Durnas gal?! - sako draugai.
O kai pasakoju tiems kas išklausytų, susipainioju ir pats nebežinau, buvo tas slibinas, ar aš pats slibinas?
Tik tiek, kad ir pats mintyse šaukiu: „Kurva!!! Nebeturiu žemių, plačių saulėtų laukų“.

Šiandien po didelės pertraukos ėjau per pievas ir kurį laiką mašinų gaudesį nustelbė cikadų garsas, jutau vaistažolių, medaus kvapą. Kaip vaikystėj. Ir tolumoj pamačiau drakono keterą.
Grįžęs namo užtraukiau užuolaidas ir paskendau į tamsą bei pyktį. Taip prasėdėjau, kol už sienos baigėsi gergždžiantys televizoriaus garsai ir kaimynai užsnūdo. Ačiū Dievui, pagaliau, negaliu nieko daryti, kol yra kažkas kas nemiega.
Paglosčiau išdžiūvusių medžių kamienus, kurie dabar pasirodė netgi mieli ir išėjau. Arba jis mane taip pat prarys, arba... O kas daugiau?

Pievoje buvo tamsiai mėlyna, vėsi žolė maloniai glostė blauzdas, galiausiai numečiau ir batus. Pėdos kaip mat atsigavo pajutę kietą vėsią žemę. Motiną žemę.
Jo ketera dabar atrodė kaip paprasta kalva, dar toli eiti, prireiks kokių dviejų valandų, per tą laiką spėsiu viską apgalvoti, paskutinį kartą.

Ir netikėtai, kai jau būnu čia pat, paskutinė susivijusi mintelė staiga išsitiesina, gulasi į dėlionę ir nustebęs matau, kad dėlionė baigta, viskas pasidaro aišku, viduje tampa lengva. Viskas, viskas sutelpa į dainos žodžius, negalėčiau įvardinti kokios, bet viskas aišku.
Tada pakyla drakono galva milžiniška, grublėta. Jis žiūri į mane ir aš įsivaizduoju, jog jo akimis atrodau taip, kaip man atrodytų skruzdė nuklydusi nuo skruzdėlyno, visai neįdomi. Dienomis jis griauna ištisus miestus, palaidoja milijonus sielų po akmenimis ir dulkėmis, tai ką čia aš.

Be to čia ne drakonas kuris suvalgė mano pasaulį.

Ir pravirkstu.

Ir aš nebenoriu būt išgelbėtas,
nebenoriu būt prarytas,
nebenoriu pasaulio,
nebenoriu savęs,
nebenoriu norėt,
nebenoriu nenorėt.
Nebenoriu minčių ir kūno.

Jaučiu, kaip jis mane pakelia, užsideda ant nugaros.

Kitą dieną pajudam tolyn, žinau, kad niekada čia negrįšim.

Nuo tada, mano pasaulis - drakono nugara. Daug keliaujam, nustoju ilgėtis idžiūvusių medžių. Jaučiu, kad augu. Jaučiu kaip mano nugara pradeda dengtis žvynais.

Aš - slibinas, ryju pasaulius.

Medžių vis dėl to kartais ilgiuosi.