Pranešimas (pirmasis)

Gerbiamieji,

Jaučiuosi pamalonintas už suteiktą galimybę pateikti pirmąjį, kiek išsamesnį pranešimą apie šio miesto gyvenimą. Kaip žinia, gyvenu čia jau antras mėnuo. Kai kas iš jūsų jau esat girdėję keletą įspūdžių iš pirmųjų viešnagės dienų. Šį kartą aš labai džiaugiuosi galėdamas jums papasakoti apie vieną svarbiausių šio miesto švenčių, kurioje teko sudalyvauti prieš keletą dienų. Drįstu daryti prielaidą, jog panašaus pobūdžio šventę galima užfiksuoti ir kituose miestuose. Prieš pradėdamas pasakojimą, norėčiau tarti keletą žodžių apie neįprastą šio regiono klimatą, kuris, be abejo, turėjo bene daugiausia įtakos formuojantis minėtos šventės tradicijoms.
Atėjus tam tikram metui, kuris vietinių vadinamas rudeniu, dienomis praktiškai nebepateka saulė. Stoja taip vadinamas Nakties (arba Tamsos) periodas, trunkąs net 5-6 mėnesius. Kadangi į šį miestą atvykau kaip tik tuo metu, kuomet prasidėjo šis tamsusis periodas, man yra pakankamai sunku įsivaizduoti kaip jis atrodo Dienos (arba Šviesos) periodu. Todėl kol kas man belieka tik patikėti vietinių gyventojų besąlygiškais tvirtinimais apie pavasarį atgyjantį ir įvairiausiom spalvom sužibantį jų brangųjį miestą. Pavyzdžiui, miestiečių teigimu, medžiai, kurie, kaip įprasta mums, yra apsikrovę lapais ištisus metus, čia tokio vaizdo stojus Nakties periodui vargiai ar galima būtų išvysti. Pamenu, jog tik įvažiavus į miestą mane tuoj pat užplūdo nerimas išvydus medžius. Jie stūksojo niūriai susisukę į matines vakaro ūkanas. Ir be menkiausio lapelio. Maniau, jog čia siaučia pats tikriausias medžių maras. Medžių šakos it stagarai kraupiai styrojo vakaro prieblandoje ir kėlė melancholiškas bei nerimastingas mintis.
Kadangi Tamsos periodu čia beveik neprašvinta, todėl mieste vyrauja keistos spalvos. Nors, prisipažinsiu, mano manymu čia karaliauja viena spalva – pilka. Bet man teko girdėti, jog vietiniai gyventojai šiai spalvai dar turi begalės kitų pavadinimų. Jų atskirti ir identifikuoti, kad ir labai stengiantis, man kol kas nepavyksta.
Šiuo metu kaip tik ruošiu išsamų pranešimą apie šio regiono klimato ypatybes ir jo įtaką miesto gyventojams, todėl čia svarbu buvo paminėti tik šiuos Tamsos ir Šviesos ciklus. Tai padės labiau įsijausti į mano minėtos šventės, apie kurią nuodugniau netrukus papasakosiu, nuotaiką.
Nakties periodu šviesa beveik nepasirodo, todėl visi su dideliu nekantrumu laukia saulės užtekėjimo. Šioje vietoje norėčiau atkreipti dėmesį į vieną, man pasirodžiusį labai svarbų dalyką. Kaip mums žinoma, saulės garbinimas nuo seniausių laikų užėmė svarbią vietą žmonių gyvenime. Tam tikromis formomis saulės „sugrįžtuvės“ yra švenčiamos ir šiais laikais. Tačiau šiame mieste „saulėgrįža“ turi visai kitą reikšmę. Tokią prielaidą man leidžia daryti faktas, jog saulės patekėjimo laukiama būtent tokiu metu, kuomet atrodo, jog visą pasaulį pamažu pradeda kaustyti šaltis ir tamsa. Todėl saulės, šviesos šventimas visai neatrodo susijęs su gamtos atgimimo, prabudimo šventimu.
Svarbu paminėti, jog saulės patekėjimo šventė neturi tikslios, nuolatinės datos. Saulės tiesiog yra laukiama – kantriai, su melancholijos žymėm akių kampučiuose. Ir štai vieną rytą ji patekėjo. Tai buvo gruodžio 12 dieną. Pamenu, jog man prabudus iš pradžių pajutau skausmą akiduobėse. Pamaniau, kad galbūt susirgau viena iš ligų, kurios pastarosiomis dienomis kaip tik siautė mieste ir net spėjo pasiglemžti keletą gyvybių. Bet skausmas akiduobėse nebylojo  aukštos temperatūros. Atitraukus kambario užuolaidas ne iš karto supratau, kas už lango yra ne taip. Ogi patekėjo saulė! Ir to pasekmė – miestas spindėjo keistomis, skaisčiomis, kai kur net pastelinėmis spalvomis. Bet už vis labiausiai mane nustebino tai, jog gatvėse nesimatė nei vieno žmogaus. Šis dalykas bene labiausiai ir krito į akis. Manydamas, kad dėl to kaltas tiesiog ankstyvas rytas, nusiprausęs ir apsirengęs nusileidau į apačioje mano namo esančią jaukią kavinukę papusryčiauti. Joje taip pat nebuvo žmonių, todėl kiek nerimaudamas paklausiau ten dirbusios moters, kas šiandien mieste ne taip, nei buvo vakar. Ir ji man gana išsamiai viską papasakojo.
Pasirodo šiandien kaip tik yra ta diena, kuomet po ilgų tamsių mėnesių pagaliau prašvito. Kadangi stojus Tamsos periodui, sako, saulė čia pateka daugiausia penkis kartus (pernai patekėjo vos tris kartus). Tad ši diena yra pirmoji, kuomet Tamsos laikotarpiu pasirodė saulės šviesa. Vietiniams gyventojams tai buvo labai reikšmingas įvykis. (o ir pats netrukus pajutau kaip visas mano kūnas, visa dūšia tiesiog giedote giedojo įvairius ditirambus saulės šviesai). O saulės patekėjimas dar labiau būdavo sureikšminamas, jei ji pasirodydavo taip vadinamą dvigubą dieną, t. y. jei sutapdavo mėnesio ir dienos skaičius. Tai buvo laikoma ypatingai palankiu ženklu. O kaip tyčia tuokart kalendorius žymėjo gruodžio 12-ąją (12-12). Dvigubas tuzinas. Spėju, kad tarp miesto gyventojų turėjo atsirasti ir tokių, kurie tai siejo ne su gera lemiančiu ženklu, o atvirkščiai – bloga. 12, tuzinas, kipšo skaičius, o šviesa (karštis) – Liuciferio „palydovė“. Deja šio spėjimo kol kas dar nepavyko nei paneigti, nei patvirtinti.
Jei saulė patekėdavo „dvigubą“ dieną, visi miestiečiai tą dieną švenčiantys gimtadienį, vakare būdavo pagerbiami miesto mero rengiamoje puotoje. Tai ir buvo paaiškinimas, kodėl mieste nesimatė nei vieno gyventojo – visi ruošėsi vakaro iškilmėms, kuriose turėjo būti pagerbti jubiliatai, dalyvaujant garbingiems ponams, kultūros veikėjams bei miesto svečiams.
Pagal nusistovėjusį paprotį, puotos pradžią simboliškai paskelbia trys patrankų salvės. Tuomet miesto meras visus susirinkusius pasveikina su pirmuoju saulės patekėjimu stojus Nakties periodui. Vėliau įteikiamos dovanos  miestiečiams tą dieną švenčiantiems gimtadienius. Svarbu paminėti, jog ypatingu sėkmės ženklu yra laikomas paprotys kiekvienam miestiečiui pasveikinti laiminguosius, kuriems teko garbė „gimti“ saulėtą dieną ir įteikti simboliškas dovanas. O dovanos turi būti susijusios su saulės spalva – tai įvairios medaus statinaitės, midus, baltas vynas, pyragai iš antaninių obuolių arba medaus bei kitos simboliškos dovanos.
Po šios ceremonijos yra sugiedamas miesto himnas ir tuomet meras visus šventės dalyvius pakviečia vaišintis šventiškais pokylio patiekalais, kurių kiekvienas turėjo simbolizuoti saulės spalvą – tai balta mišrainė, virti kiaušiniai su majonezu, baltos vištos su medaus padažu, pupelių sriubos, kraujinės, keptos bulvės su lašiniais, medaus pyragai ir žinoma midaus statinės, o vyresnio amžiaus žmonėms ir raudonas vynas, kuris čia yra geriamas karštas su citrinos skiltele. Ir visa tai lydi gyva miesto orkestro muzika. Tiesa, muzikos ritmas pakankamai melancholiškas, ramus, be įmantresnių intonacijų. Drąsesni netgi mėgsta pasisukti keletą ratelių iškilmingu, valso žingsniu.
Pokylis netrunka ilgai, kadangi taip lauktai patekėjusi saulė pakankamai greit nusileidžia ir vėl stoja naktis. Tad pastebėjus, kad pradeda tįsti pirmieji šešėliai, iškilmingus pietus pabaigia taip vadinamas meškučių šokis. Žymus miesto aktoriai persirengia meškų kaukėmis ir sušoka tradicinį meškos šokį, kuris skelbia taip vadinamą meškos miego laikotarpį. Ir iš tiesų, stojus nakčiai, mano kūną pradėjo tarsi kas stingdyti ar gelti. Man buvo paaiškinta, jog tai pirmosios šalnos, kurios visuomet ateina su pirmuoju Nakties periodo saulės patekėjimu. Ir iš tiesų, miestas spaudžiant pirmosioms šalnoms, staiga apsnūdo ir tapo mieguistai nerangus ir vangus. Visa kas buvo aplink gyva ir negyva aiškiai žymėjo atslenkantį meškos miegą.
Po meškučių šokio miestiečiai lydimi orkestro muzikos persikelia į miesto centrą, kuris, pasirodo, yra toje vietoje, kur kadaise plytėjo pelkės. Tos palydos man pasirodė bene įspūdingiausia šventės dalis. Vyriausieji miesto gyventojai pasakojo, jog ši tradicija siekia tuos laikus, kai į miestą buvo įžygiavęs didis Europos užkariautojas Napoleonas. Šiame mieste jam teko švęsti savo vardo ir gimimo dieną. Tą progą buvo suorganizuotos iškilmingas paminėjimas, kurio miestas per visą savo gyvavimo istoriją dar nebuvo matęs. Tad ir ši palyda – su arkliais, karietom, deglais, orkestru ir miestiečių šūksniais yra savotiška duoklė tų dienų atminimui. Mane žavi toks nuoseklus tradicijos laikymasis. Persikėlus į vietą, kuri laikoma miesto širdimi, tikėjausi muzikos, šokių ar kito linksmo šurmulio, bet buvo visiškai atvirkščiai, kas mane be galo nustebino. Miestiečiai tiesiog susėdo ant išrikiuotų nedidučių kėdučių, buvo dalinamas karštas vynas. Nesupratau, kodėl jie visi sėdi, veja šaltį karštu gėrimu, tyliai šnekučiuojasi. Man tai buvo nesuvokiamas šventimo būdas. Tai net nepriminė tikrojo, man įprasto šventės šurmulio!!!
Pasirodė kiek neįprasta, jog spaudžiant šaltukui žmonės praleidžia visą naktį lauke. Man buvo paaiškinta, jog tai išlikę iš labai senos tradicijos. Ypatingai romantiškos sielos miestiečiai tuomet buvusių pelkių vietose sukurdavo didžiulius laužus, prie kurių taip pat praleisdavo visą naktį laukdami pirmojo sniego. Pasirodo anksčiau beveik visuomet sutapdavo pirmasis saulės patekėjimas Nakties laikotarpiu su pirmuoju sniegu. Tad miestiečiai mėgdavo stebėti, kaip laužuose sudega tos pirmosios snaigės. Metams bėgant sniegas pasirodydavo vis rečiau. O pirmosios snaigės su taip vadinamu saulės patekėjimu praktiškai išvis nesutapdavo. Todėl iš laužų kūrenimo tradicijos beliko karšto vyno gurkšnojimas ir vilimasis, jog tą naktį galbūt iškris viena kita snaigė. Tuomet, pasak miestiečių gali išsipildyti norai bei visi tą vakarą išsakyti linkėjimai.
Dalyvavimas šioje keistoje šventėje truputėlį pakeitė mano požiūrį į miesto gyventojus. Nepaisant jų savitumo, kurio kol kas iki galo dar nepavyko perprasti, drįstu daryti gana banalią išvadą apie miestiečių vieną iš charakterio bruožų. Šio miesto gyventojai yra paskutinieji Europos romantikai ir patys tikriausi melancholikai. Senųjų tradicijų svarba ir reikšmė vis dar gyvuoja jų sąmonėse ir kasdieniame gyvenime. Be abejo – tai kelia pagarbų žavesį, prieš kurį aš lenkiu savo kiek nuvargusią galvą.

M. Baltagalvis