Norai

Norėčiau aš pajust šilkinį meilės skonį
Tą skonį, kuris mane beprotiškai vilioja.
Pajusti laisvę, kuri neturi net ribų
Pakilt i dangų su laimės paukščių būreliu.
Išvysti žibančią teisybės gulbę,
Atskleisti santarvės žvaigždučių burtus.
Nepaisyt net gyvenimo klaidų
Bet eiti tiesiai tuo žiauriu keliu!
Surast nors mažą tos tylos kampelį,
Kuriam vien tik ramybė viešpatauja.
Įžiebti šviesą tunelio gale,
Atskirt kas tyra, gera, o kas ne...
Išsivaduot iš nerimo - tų pragaro kančių
Jausti tą gaivų jausmą be slegiančių minčių.
Tiesiog gyvent, mylėt ir džiaugtis
Nejuntat širdyje to skausmo...