Grimas (p.Arminui Lydekai)

Kad veidą subjauroti gali ne tik grimas,
Ir kad gyvenimo paletėj – ne tik šviesios spalvos,
Turbūt žinojote anksčiau (juk nesat ką tik gimęs!)
Ir, sprendžiant pagal kėdę, neprastą turit galvą.

Gal nereikėjo ašarų planuotų, nereikėjo režisūros-
Tik nuogame skausme suprantame, kodėl gyventi verta.
Gal ir gerai, kad kartais gelia sielą, maudžia kūną,
Gal ir gerai, kad kartais nieko nėra nulemta iš anksto.

O baimė? Baimė lydi mus, ar vargšas, ar turtingas.
Pečius ji slegia – kartais gal nepamatuotai.
Sunkiausia atlaikyti skurdžiui duodančiojo žvilgsnį,
Ir jau ne taip sunku paimti, ką sušelpiant duoda.

Kažkam žaidimas, o kažkam – žiaurus likimas.
Kažkam – tiktai projektas pinigėliais išmatuotas.
Kėdė visai ne tam, kad stovinčią pamiršti minią,
Ir pareiga ne imt svarbesnė, bet be pykčio duoti.

Senoliai sako - gyveni žmogus ir mokaisi...
Juk ne visad mus nugarą priverčia lenkt likimas,
Jeigu be galo stengiesi ir normaliai gyventi norisi.
Ir kaip gerai, kad nusivalo grimas...