Daugiau pasauly niekas nesukūrė,
Kaip aš per protą, per rankas nuėjęs.
Aš ne su tais, kur laisto rasą sūrią,
Ar kenčia kaip prikaltas Prometėjas.
Jei prie manęs prilimpa talentingas,
Visi keliai kaip pasakoj trumpėja
Ir tarp kreiviausių kryžkelių ir vingių,
Aš surandu palaimos odisėją.
Tik tas kurs tingi, ieško kelio nuolat,
Kaip savo darbą vis lengviau įveikti,
Išdegusiom akim duobėn nepuola,
Išspaudžia esmę iš kiekvieno daikto.
Kai nešant kuprą kruvinai įskaudo,
Jis perkėlė svorius ant pirmo rato,
Važiuoti mokė visą darbščią liaudį,
Kol jau prie to visi gerai priprato.
Tingus kasdien suranda būdų aibę,
Kaip tolį tą ne kojomis nueiti,
Kaip su lanku nušauti paukštį raibą,
Ar be vargų padidint savo kraitį.
Ir žmonija su rankomis ir kojom
Mažiau darbų ir rūpesčių beturi,
Nes tinginiai be pertraukos svajoja,
Kaip neplasnojant perlėkt plačią jūrą.