Mylimoji

Na kur gi tu? Greičiau ateik. Aš taip laukiu tavęs. Žinau, jog vėluoti madinga, bet aš ir taip jau ilgai sėdžiu ant šios palangės, o tavęs vies nėra. Žinau, kad ateisi, bet kada?
  Pagaliau. Pirmasis vėjas. Pirmasis žaibas. O štai ir dar vienas. Tu kaip visada labi graži, tik šiadien tylesnė. Kodėl? Apie ką mastai? O taip, štai ir griaustinis. Vėjo glamonės… Tokios nenuspjamai žaismingos. Užmerkiu akis, mėgaujuos. Ant ištiestos rankos krenta pirmieji lietaus lašai. Jaučiuosi gyvas, mylimas…
  Kas tau? Kodėl tu šiandien tokia nedrasi? Juk tu ne kunigas, jog vos keiais lašais aptaškytum. Aš suprantu, jog tu drovi, bet mudu juk seni pažįstami. Aš visada laukiu pasimatymų su tavimi. Mudu kartu, nuo to karto kai nedrasiai pabučiavai mane pievoje, užpusdama ant mano lūpų vienišą žiedlapį. Ar pameni? Tada žaidėme ir kvailiojome. Aš nuo tavęs slėpiausi žolėje ir po medžiais, bet tu visada mane rasdavai. Žaidėme, ko permirkau iki paskutinio siūlelo. Tą akimirką, kai pabučiavai, aš tave isimyėjau…
  Nutrauki mane, atsiusdama šaltų lašelių bangą tiesiai man į veidą. Nori žaisti? Gerai. Aš nebijau. Iššoku pro langą. Kojos iki kauliukų purve. Bet kam tai rūpi… Ei, nesistumdyk, nori perpusti mane kiaurai? Ir nustok purkšti man į akis… Nors ne, nenustok, man gera. Bet aš tau nepasiduosiu, nemanyk, kad stovėsiu kaip koks taikinukas. Stebiu tavajį žaismą su lietaus lašais. Stengies būti nenuspėjama? Pamatęs laisvą plotelį bėgu ten, bet gaunu postūmį iš už nugaros. Tu labiau išdykusi nei maniau. Dar kelis kartus mėinu nesušlapęs nueiti bent žingsnį, žinoma nesėkmingai. Tu rimtai nusprendei mane peršaldyti? Tebunie.
Sustoju vidury pievos, leisdamas tau mane pūsti iš visų pusių. Pažvelgiu į dangų, bet tu neleidi. Esu priverstas užmerkti akis. Gerai, jei nori daryti daryti tai imtymiau. Nusivelku marškinelius, leisiu tau pasiimti mano kūną. Pakeiu galvą, stoviu užmerkęs akis, mėgaujuos vėjo ir lietaus glamonėmis. Mmmm.. Tu šiandien aistringa, nepraleidi nei vieno kūno lopinėlio. Pasiimk mane, atsiduodu tau…
  Klausausi vėjo, griaustinio ir lietaus orkestro, šiandien jis skamba kitaip. Aktyviau, drąsiau. Nesusilaikęs imu šokti. Nori vesti škį? Gerai. Visai pamiršau kokia tu valdinga. Lietus krenta ant manęs lyg didžiuė skraistė. Vėjas veda mane, moko naujo, tik tau žinomo šokio. Aš tavo… Imk mane…
  Na žinoma, kokia šokių aikštelė be šviesos efektų ir bosų? O jų tu šiandien tikrai negaili.
  Ech mano meile… Nežinau kiek laiko šoku su tavimi, o galų gale tai ir nesvarbu. Su tavimi neegzistuoja laikas ar likęs pasaulis. Tiktu ir be galo tau atsidavęs aš…
  Jaučiu, jog alpstu… Su tavimi taip gera, tu maloniai sekini. Su tavimi galima šokti iki nukritimo tikrąja o žodžio prasme.
Krentu į permirkusią žolę, tu gamonėji mano nugarą, rankas, glostai plaukus. Tu paskutinis daykas, kuri jaučiu, prieš nugrimzdamas į sapnus. Nors sapnuosiu turbūt irgi tave, mano meile…