Viktorija ir Gintaras 12

Stalas jau buvo paruoštas . Susėdome vakarieniauti.
      -Rytoj tave supažindinsiu su Gitana. Jai kaip tik išeiginė. Šeštadienis ryt. Ir man išeiginė... Labai džiaugiuosi, kad tu čia...
      -Būtinai aplankysime tavo draugę, -kalbėjo Gintaras.
      Atsikėlėme vėlai. Išviriau kavos. Gintaras gėrė baltą kavą. Apsirengėme ir išėjome pas Gitaną į svečius. Ėjome per visus Svėdasus. Gintarui papasakojau apie bažnyčią, apie Tumą-Vaižgantą.
      -Už Svėdasų Daujočiuose gyvena mano teta. Keletą kartų esu pravažiavęs per miestelį, - kalbėjo Gintaras.
        Oras buvo šaltas, bet švietė saulė. Užlipome į antrą aukštą. Paskambinau prie durų. Atsidarė durys ir pasirodė Gitana:
      -Užeikit, užeikit. Laukiau jūsų nuo ankstyvo ryto, - nerimo Gitana.
      Nusirengėme, susėdome virtuvėje už stalo. Gitana krovė valgius, sausainių. Gėrėme kavą, arbatą.
      -Ir kokie tavo ketinimai Vikos atžvilgiu, -be užuolankų paklausė ji Gintaro.
      -Man Vika labai patinka. Manau, kad padraugausime ir gyvensime kartu, -pasakojo jis.
      -Tik gyvensite? - linksmai klausė Gitana.
      -Ne, mes ir susituoksime, -aiškino Gintaras.
      -Ar turėjai žmoną? - vis klausinėjo ji.
      -Taip, aš išsiskyręs. Su žmona pragyvenau septyniolika metų. Turime ir sūnų.
      -Ar padedi jai auginti savo vaiką?
      -Taip. Aš savo sūnų labai myliu.
      -Jeigu iš tiesų myli, tai jis ir tave mylės. Pamatysi, kaip Karolį myli jo tėvas. Aš labai džiaugiuosi, kad jie abu visada laisvu laiku būna kartu, -pasakojo Gitana.
      -Ir Mantą myli. Vis žvejoti lekia abu su tėvu. Ir mums padeda finansiškai. Tik neapleisk savo vaiko, - patarinėjo ji.
    Pasėdėję ir pasivaišinę, išėjome namo. Parėję namo, pirmiausia užkūriau pečių. Namai labai greitai sušilo. Gintaras išsitiesė ant lovos.
Jis pastoviai  atsakinėjo į žinutes. Aš į tai nekreipiau dėmesio. Juk svarbiausia, kad jis yra čia.
    Pirmadienį atsikėliau anksti ir išvažiavau į darbą. Gintarą palikau dar miegantį. Po darbo, užsukau į parduotuvę, nupirkau maisto. Išlipusi iš autobuso, ėjau namo ir džiaugiausi, kad rasiu savo žmogų, bus iškūrentas pečius. Atidariau duris. Gintaras gulėjo apsiklojęs lovoje. Namuose buvo šalta.
      -Kodėl nepakūrei pečiaus? -paklausiau.
      -Nemoku užkurti, - kalbėjo jis.
      Nusirengiau, pakūriau pečių, puoliau ruošti vakarienę. Keistai jaučiausi. Gintaras tik maigė telefono klavišus. Penktadienio vakare, Gintaras pasakė:
      -Ryt jau važiuosiu namo. Kokia tavo finansinė padėtis?, -paklausė jis.
      -Turiu dabar tik septyniasdešimt litų. Bankomatų pas mus nėra. Manau, kad bilietui tau užteks, -atsakiau.
      -Žinoma, užteks. O kada autobusas važiuoja?
      -Į Klaipėdą 6, 30 val. Ar tiks?
      -Gerai. Mano mašina sugedusi. Noriu, kai atvažiuosi, parodyti savo kraštą. Gal gali pravesti bent 500 litų į mano sąskaitą. Manau, kad tiek užteks mašinos remontui, -kalbėjo jis.
      -Kiek turiu pinigų susitaupius, tai juk man reikia nusipirkti apsirengti. Matai, kokie prasti mano drabužiai, -kalbėjau aš.
      - Kai susiremontuosiu mašiną, atvažiuosi pas mane, pamatysi, koks puikus pajūris, nuvažiuosime ant Rambyno kalno. Juk tu ten nebuvai!, -kalbėjo, užsidegęs Gintaras.
      -Gerai, pravesiu tuos 500 litų.
      Apsidžiaugė Gintaras. Buvo labai linksmas.
      -Kai aš atvažiusiu gyventi pas tave, nusipirksime namą, aš jį per penkis metus įrengsiu taip, kad tokio namo niekas neturės. Antrame aukšte įrengsime savo meilės lizdelį. Išklosime jį kailiais. Tu pamatysi, kaip bus puiku!
      -O iš kur gausime pinigų?, -paklausiau.
      -Tu paimsi paskolą. Juk dirbi. Būstui duoda ilgalaikę paskolą. Po nedaug reikės mokėti, išsimokėsi, - vis pasakojo jis.
      - O kaip bus su tavo moterimis? Tiek daug joms rašai... -paklausiau.
      -Aš išmesiu SIM kortelę, pasikeisiu naują. Važiuosiu į savo kraštą tik su tavimi. Negalėsi tu, nevažiuosiu ir aš. Mes puikiai sutarsime, pamatysi, - vis kalbėjo ir kalbėjo Gintaras.
      Nusiraminau aš ir užmigau.
      Atsikėlėme anksti. Palydėjau Gintarą į autobusų stotelę. Atvažiavo autobusas iš Utenos.
      -Tu eik, eik, - kalbėjo Gintaras.
      -Palauksiu, kada išvažiuosi, -atsakiau.
      Išgirdau, kaip Gintaras paprašė bilieto iki Kupiškio.
      -Ne, matyt, blogai išgirdau, -pamąsčiau. -Nesąmonė.
      Autobusas išvažiavo. Vieniša ir liūdna ėjau namo. Po geros valandos bandžiau jam paskambinti. Bet į telefono skambutį jis neatsakė.
      -Gal miega, -raminau save. -Juk ilga kelionė.
      Vakare gavau žinutę: „Miela Viktorija. Visą kelią miegojau, negirdėjau net tavo skambučio, atleisk. Esu jau namuose. Aš galvoju apie bendrą gyvenimą. Pinigai, kurių prašiau, šiandien jie man svarbūs. Tačiau tu man svarbesnė ir atmink, kad ką aš turiu ar galiu, tuo gali naudotis ir tu. Bučinukas“. Nusiraminau.

   
      -