Anuomet, kai Buratinas dar nebuvo nugalėjęs Karabaso Barabaso, ir kai atkakliai neklausė tėvo Karlo, dažnai pabėgdavo iš namų ir išpūtęs akis klajodavo po Neapolijos miestelio apylinkes.
Šįsyk neklaužada atsibastė į gūdų mišką, kuris labai skyrėsi nuo gimtojo miestelio. Skyrėsi tuo, kad viskas čia buvo ne iš akmens, bet iš įtartinai pažįstamos statybinės medžiagos, kuri, rodos, šaukte šaukė apie protėvius ir kraujo ryšį.
Eidamas takeliu, Buratinas jautėsi taip, lyg būtų triukšmingoje turgaus aikštėje, ir čia susirinkę prekeiviai, visi kaip vienas, atkakliai kreipiasi vien tik į jį. Tiesa, tas kreipimąsis buvo tylus, netgi bebalsis, tačiau Buratinas, kuo toliau, tuo labiau, jautėsi nejaukiai ir gūžėsi.
- Netikėlis, pabėgo iš namų, - girgždėjo sena Eglė.
- Taip, taip, tučtuojau grįžk ir padėk tėvui pardavinėti malkas, - pritarė Drebulė.
Buratinas apsimetė, kad nieko negirdi. O ir kodėl turėtų? Juk kiti Neapolijos miestelio žmonės medžių negirdi, ir su jais nesišneka. Jei taip kada ir atsitinka, tokį girdintį nelaimėlį tučtuojau uždaro į Saulėtuosius Namus ir prirakina prie sienos.
Buratinas nenorėjo būt prirakintas. Nuo pat gimimo jis nekentė metalo. Šis elementas jam buvo nesuvokiamas ir kėlė siaubą. Metaliniai įnagiai labai efektyviai kandžioja malkas. Ir nors vaikis šventai tikėjo nesąs malka, bet įkandimų nuoširdžiai bijojo.
- Ir kaip tau negėda, - lingavo šalikelėj išsikerojęs Ąžuolas. - Palikai tėvą darbuotis vieną.
- Užteks valkiotis, terši giminės vardą, - šaukė Klevas.
Buratinas užsidengė ausis ir ėmė švilpauti. Jis nieko negirdi. Nieko tokio, tiesiog pritaria miško paukšteliams. Tivit-tivit.
Nelinksmas mintis nutraukė skardus riksmas.
- Gelbėkit! PADĖKIT!
Buratinas atsikimšo ausis ir, savo garbei, puolė riksmo pusėn. Kiek pabėgėjęs, už posūkio išvydo prie medžio priremtą mergaitę žaliais žirneliais nubarstyta suknele, o ant galvos jai puikavosi raudona kepuraitė.
Mergaitę grasinosi suėsti didžiulis pilkas vilkas.
Išvydęs žvėrį, Buratinas sulėtino žingsnį. Tiesą sakant, jis intensyviai svarstė, kodėl šįryt nusprendė eiti miško pusėn, juk paplaukioti upės pakrašty numesta valtimi būtų buvę kur kas maloniau. Gal todėl, kad ta valtis buvo prakiurus, o vanduo, ilgiau jame pabuvus, Buratiną veikė taip pat, kaip kalorijų perteklius veikia neatsargias Neapolijos moteris.
Kol Buratinas svarstė, koja užkliuvo už ant tako išdavikiškai iškilusios šaknies, ir vaikigalis kiek ilgas griuvo į priekį.
Tiesiai vilko pusėn.
Mišką sudrebino staugimas. Vilkas, graibstydamas už pasturgalio, pašoko aukštai į orą.
Buratinas, taip netikėtai su vilku tapęs vienu kūnu, taip pat pakilo į orą. Pro staugimą ir ūkavimus jis išgirdo Beržo pastabą:
- Žiūrėk tu man, pataikė tiesiai į dešimtuką.
- Tikrai. Nenorėčiau atsidurti jo vietoj, - šelmiškai pridūrė Bukas.
Nusileidęs ant žemės, ir tebestaugdamas, vilkas letenomis nuo pasturgalio atplėšė Buratino veidą ir šuoliais pasileido gilyn į mišką. Aidinčius stūgsmus palydėjo dalykiškas zylutės tivit-tivit.
Buratinas pakilo nuo žemės ir nusivalė nosį. Priešais stovinti mergaitė buvo graži, sutrikusi ir kvepėjo bandelėmis.
- Aš - Buratinas, - prisistatė Buratinas.
- Aš - Mari, - atsakė mergaitė ir pridūrė: - Ačiū, kad mane išgelbėjai.
- Užkliuvau už šaknies.
- Koks tu išradingas.
- Kvaily, jau geriau patylėtum, - suošė Klevas.
- Palydėk ją namo, - lapais virpėjo Drebulė.
„Nieko negirdžiu. Negirdžiu, „ - mintyse save įtikinėjo Buratinas.
- Einu pas močiutę, - paaiškino Mari. - Ji sirguliuoja ir labai mėgsta bandeles.
- Bandelės, - spoksodamas į žirneliais išmargintą suknelę pakartojo Buratinas.
- Taip. Su mėsa ir kopūstais. Labai skanios.
- Mėsa ir kopūstai. Palydėsiu tave pas močiutę.
- Ačiū.
Buratinas linktelėjo ir nuo žemės pakėlė siuvinėta nosinaite pridengtą pintinę.
- Kur gyvena tavo močiutė?
- Čia pat, už paparčių daubos.
- Tuomet eime, - nežinodamas ką daugiau pasakyti, gūžtelėjo pečiais Buratinas.
- Stok! - staiga pasigirdo įsakmus balsas. - Nė iš vietos! Panele, aš jus išgelbėsiu!
Tirada sklido tarytum iš po kibiro. Buratinas atsisuko garso pusėn ir pamatė pro medžius link jųdviejų besibraunančią kampuotą žmogystą. Vaikėzui labai nepatiko sidabriškai pilka atėjūno spalva. Tarytum tas būtų užsimaukšlinęs šarvus. Bet dar didesnį nerimą kėlė tai, kad rankoje žmogysta turėjo užaštrintą metalo gabalą. Kirvį. Vieną tų dalykėlių, kurie labai skaudžiai kandžiojasi.
Buratinas atšoko nuo Raudonkepuraitės, nugara atsitrenkė į medį ir tučtuojau iškėlė rankas aukštyn. Tegu mato, kad jo ketinimai kuo geriausi.
- Ach tu nenaudėli, tuoj tau parodysiu! - triumfuodama sududeno kibiraveidė žmogysta.
Aukštai iškeltas kirvis grėsmingai artinosi prie dantimis kalenančio Buratino. Na ir kvailys, juk nujautė, kad reikėjo pasirinkti pasiirstymą valtimi. Kad ir kiaura. Ir velniop tas kalorijas.
Skrosdamas orą, kirvis ėmė leistis link Buratino veido.
- Panele, kad surūdyčiau, prisiekiu, dabar pat jus išgelbėsiu! - dudeno neteptais vyriais atsiduodantis balsas.
- Bet mane jau išgelbėjo.
- Tuoj perkirsiu nenaudėlį per pusę!
- Misteri, viskas gerai. Sustokite. Aš jau išgelbėta, - matydama vaikėzui iškilusią grėsmę, jau kiek ryžtingaiu pakartojo Mari.
- Kaip tai? Kas?
- Jis. Šią akimirką kirviu grasinat mano gelbėtojui.
- Šitas medžio gabalas yra jūsų gelbėtojas? - išgaląsti kirvio ašmenys sustojo per colį nuo tirtančio Buratino nosies.
- Taip. Berniukas išgelbėjo mane nuo didžiulio pilko ir labai pikto vilko.
- Skaudžiai jam įdūriau, - stengdamasis nežiūrėti į pakibusius ašmenis išlemeno Buratinas.
- Mat kaip.
Raudonkepuraitė linktelėjo, Buratinas kvailai nusišypsojo ir, kad būtų įtikinamiau, linktelėjo du kartus.
- Bet man nepatinka šito kvailio nosis, - žmogysta vis dar dvejojo.
- Labai gera nosis, - patikino Raudonkepuraitė. - Jos pagalba berniukas ir įveikė vilką.
Kol sprendėsi jo likimas, Buratinui beliko maldaujamai vartyti akis, šypsotis ir vengti skardinio žmogaus kirvio dėmesio. Buratinas nudelbė žvilgsnį į žemę.
Tako pakraščiu kaip tik žingsniavo šimtakojis. Kiekviena miniatiūrinė jo koja buvo apmauta meistriškai pasiūtais batais, ant šimtakojo galvos puikavosi skrybėlė, o burnoje rūko pypkutė.
Pamatęs šį keliaujantį nesusipratimą, Buratinas skubiai užsimerkė. Jau geriau kalbantys medžiai. Deja, šakoti sutvėrimai kaip tyčia tylėjo.
- Aš - Geležinis Medkirtys, - pagaliau nuleidęs kirvį prisistatė atėjūnas.
- Mari Raudonkepuraitė, - mergaitė tūptelėjo.
- Buratinas. O.. mano tėtis - Karlas, o dar mes namuose ant sienos turim drobę ant kurios pavaizduotas katiliukas.
- Kvailys! - išpažintį tučtuojau įvertino jauna prie tako auganti Liepa.
- Išdavikas, - pritarė Eglė.
Buratinas ir vėl nudavė, jog nieko negirdėjo. Geležiniam Medkirčiui ir Raudonkepuraitei apsimesti nė nereikėjo. Jiedu kurį laiką nebyliai žiūrėjo į ilganosį berniuką, o jų mintys sukosi apie saulės užlietus namus, paminkštintas sienas ir tą jaukumą lydintį neišvengiamą truputėlį prievartos.
- Tai aš jau ir eisiu, - nenorėdamas tampyti likimo už ūsų pasakė Buratinas.
Raudonkepuraitė lintelėjo ir nusišypsojo.
- Man nepatinka jo nosis.
- Nereikia, tegu eina.
- Panele, kaip žinot, bet man ji tikrai nepatinka.
- Viskas gerai.
- Buvo labai malonu susipažinti, - traukdamasis atatupstas pabandė Buratinas.
- Eik, eik.
Kirvio ašmenys žybtelėjo labai iškalbingai.
- Viso gero. Tikiuosi jūsų močiutė greitai pasveiks.
- Ačiū, aš taip pat, - Mari tūptelėjo.
Kokia graži ir dar kvepia bandelėm. Buratinas atsisveikindamas mostelėjo ranka ir kiek įkabindamas pasileido Neapolijos miestelio pusėn.
Paskutinį kartą atsisukęs atgal, pamatė raudona kepuraite pasipuošusią mergaitę ir ją lydinčią, vien iš metalo sudėtą žmogystą, neskubiai traukiančius priešingon pusėn. Tasai kibiras pasakė:
- Man nepatinka jo nosis.
Mergaitė nusijuokė ir juos paslėpė kelio vingis.
Nelėtindamas žingsnio, Buratinas skuodė namo. Begromuliuojant šios dienos nuotykį jam kažkodėl kilo mintis patyrinėti, kas slepiasi už sieną dengiančios drobės, ant kurios pavaizduotas virš ugnies pakabintas katiliukas. Juk šis pasmalsavimas tikrai nepavojingas ir nežada jokių nemalonumų, ar ne?
Buratinas paliko mišką toli už nugaros, ir akmens tiltuku nuskuodė į miestelį. Nutikimas miške jau dingojosi menka smulkmena, o medžiai visai nekalba. Katiliukas...
Tuo metu, kirvį persimetęs per petį, Geležinis Medkirtys lydėjo Raudonkepuraitę miško keliu pas močiutę.
- Panele, gal savo kelyje netyčia matėt Liūtą ir Kaliausę? Mes turim nebaigtų reikalų su vienu burtininku.
Raudonkepuraitė papurtė galvą ir jiedu nužingsniavo toliau. Keliauninkus stebėjo viena labai protinga, ant pakelės medžio šakos tupinti zylutė. Pakreipusį galvelę ji pasakė:
- Tivit-tivit.