Paskutinė gyvenimo diena

- Užsičiaupk! – susinervavęs išrėkė Džeikas. – Liaukis žliumbti lyg maža mergaitė!
Kristina stovėjo sustingusi, bet netrukus vėl puolė į paniką, pradėjo kalbėti įvairias nesąmones. Kažkodėl į galvą plūdo baisiausios mintys, pagalvojo, jos šiandien paskutinė gyvenimo diena ir.
- Mes čia jau įstrigome penkias valandas... jau temsta... netrukus visiškai sutems ir tada...
Džeikas neišgirdo ką ji murma. Nes tą akimirką tikrino variklį, žinojo, kad kažkas ne taip su varikliu.
- Aš bandžiau paskambinti policijai, maniau, kad jie atvažiuos ir mums pagelbės. Tačiau čia nėra ryšio. Ar supranti, Džeikai?
Jis laikė suspaudęs kumščius, norėjo jai suduoti keletą smūgių į veidą, bet stengėsi tvardytis.
- Juk žinai, kad bijau tamsos, - sumurmėjo Kristina.
Jis vis dar tvardėsi.
- Vis dėlto man nereikėjo su tavimi važiuoti...
Jis jai sudavė per veidą ir ėmė staugti:
- Užsičiaupk, kvaiša! Užtilk bent minutei, tu mane nervini! Jei neužčiaupsi savo burnos...
Šįkart Kristina pamatė tikrąjį Džeiko veidą, kuris atrodė lyg bepročio. Jinai buvo apstulbusi, žiūrėjo į jį su panieka. Netrukus pajuto deginantį karšti prie kairiojo skruosto. Pažvelgė į vyrą lyg sakytu:,, Aš tavęs nekenčiu, šlykštyne“
- Tu tikras niekšas, Džeikai, - pro ašaras pasakė ir nužingsniavo takeliu į miško gilumą.
Jis nieko neatsakė, tikrino padangas, visos jos buvo prakiurusios ir...
Jau beveik sutemo, bet Kristinai tai buvo nemotais. Vis dar žingsniavo takeliu, kuris vedė į...
Takelis iš abiejų pusių buvo apsuptas aukštomis pušimis. Jos šlamėjo ir tas garsas priminė šnabždesį. Tarp medžių kažkas sukikeno. Tą pačią akimirką ji pajuto šiurpuliuką, sustojo, apsižvalgė po visas puses, bet nieko nepamatė. Beveik nieko...
Vėl kikenimas.
Šįkart ne juokais išsigando, sustingo vietoje ir negalėjo pajudinti kojų. Netoliese išgirdo šakelės trekštelėjimą. Žvilgtelėjo į kairę.
- O Dieve, - sumurmėjo, kai pamatė siluetą einanti prie jos.
Kristina apsisuko, ėmė bėgti atgal pas Džeiką. Kartkartėmis atsisukdavo, norėdama įsitikinti, kas tas nepažįstamasis neseka iš paskos. Jis nesekė, tačiau...
Praėjo trys, vėliau dar trys minutės. Pagaliau pasiekė savo tikslą. Iki automobilio liko bėgti apie dešimt metrų. Ji net nepastebėjo, jog visiškai sutemo, vienintelę šviesą skleidė automobilio priekiniai žibintai. Ir dar išgirdo py[sėjimą. Mintyse pagalvojo, jog šitaip Džeikas ragina greičiau ateiti, bet...
Ji sustojo tą akimirką, kai pamatė stiklo duženas. Beveik visas priekinis langas buvo išdaužtas
- Džeikai? – susirūpinusi pašaukė Kristina.
Atsako neišgirdo, girdėjo tik tą patį pypsėjimą.
- Džeikai? – vėl pašaukė.
Jokio atsako tik pypsėjimas, kuris sklido lyg iš pragaro gelmių. Ir tada pagalvojo apie blogiausią, pamanė, kad Džeiką kažkas... nužudė. Ji sustingo tada, kai atidarė priekines dureles. Ant sėdynės sedėjo Džeikas. Jo galva buvo paguldyta ant vairo.
- Brangusis, ką tu čia išdari...
Kristina garsiai suklykė. Tas pamatytas vaizdas vos neįvarė jai  infarkto.
Kraujas sustingo gyslose.
Purtydama galvą klykė lyg beprotė.
- Ne, ne, - purtydama galvą sakė, - šito negali būti.
Bet buvo. Džeikas jau buvo nebegyvas. Jo galva kruvina. Iš burnos tekėjo kraujo srovelė. Sustingusios akys žiūrėjo į ją.
- Viešpatie, - isteriškai pratarė ir su delnu uždengė sau burną.
Turėjo praeiti net kelios minutės, kol Kristina sugebėjo suprasti kas dedasi, galvojo, kad jai tik vaidenasi, dar pagalvojo...
Miške pasigirdo pistoleto šūvis. Greitai pasižiūrėjo į tą vietą. Netrukus žvilgtelėjo į lavoną. Jos vidinis balsas liepė sprukti. Kristina šitaip ir padarė. Verkdama išmetė lavoną ant žemės. Atsisėdo ant kruvinos sėdinės, palietė krauju ištepliotą vairą, pasuko automobilio raktelį, paspaudė pedalą.
Dėl prakiurusių padangų automobilis sugebėjo važiuoti vos 50/h greičiu. Ji ėmė kraustytis iš proto, murmėjo kažkokias frazes po sau nosimi. Iš džinsų kišenės išsitraukė telefoną, drebančia ranka surinko policijos numerį, bet teko nusivilti. Ragelyje operatorė pasakė, kad nėra ryšio.
- Po velniu, - susinervinusi nusviedė telefoną ant galinės sėdynės.
Kristina suprato, jog privalo iš čia išsinešdinti kuo greičiau. Staiga žvilgtelėjo į galinį langą. Tolumoje pastebėjo degančius deglus. Jai pasirodė jog tie deglai artinasi vis arčiau.
Netikėtai automobilis sustoji.
- Užsivesk, po galais užsivesk!
Neužsivedė. Baigėsi benzinas.
Kristina nervingai nusižvalgė. Automobilio gale kažkas stovėjo. Garsiai prarijusi seiles stengėsi sugalvoto kokį nors planą. Bet ji buvo tokai išsekusi ir išprotėjusi, kad net nepajėgė blaiviai mastyti. Pasigirdo artėjantys žingsniai. Sūrios ašaros ėmė tekėti jai per skruostus. Ji sugebėjo tik sėdėti ir laukti, kol kažkas priartės ir ją nužudys, bet...
- Išlipk iš vidaus ir bėk kiek pajėgsi. – liepė vidinis balsas.
Bėgo iš visų jėgų per žvyrkelį, pajuto, kad kažkas bėga iš paskos. Baimė neleido atsigręžti ir žvilgtelėti kas ten toks. Jos ausys išgirdo du garsus: isterišką juoką ir šautuvo šūvį.
Kristina pasuko į kairę. Įbėgo į tankų mišką. Pasislėpė už medžio. Pažvelgė į žvyrkelį, ten matėsi tris degantys deglai. Tie kas jos laikė artinosi prie jos.
Ji nusprendė, jog bėgti beprasmiška, stovėjo už medžio ir laukė paskutinės gyvenimo akimirkos. Prieš akys prabėgo visas gyvenimas, prisiminė įvairiausius gyvenimo momentus, atsiminė...
- Saugokis, jie kažkur č... - pasakė vidinis balsas.
Pasigirdo veriantys Kristinos klyksmas. Kažkoks monstras su trimis akimis ir plačiai praverta burna trenkė jai su deglu. Netrukus su peiliu įdūrė keletą kartų į pilvą. Ji susirietė, ėmė kraujuoti, parkrito ant žemės, suaimanavo iš skausmo.
Galutinį, mirtiną smūgį sudavė kitas monstras. Jis su kirviu vožė jai per veidą. Galvos kaukolė trakštelėjo, ten esančios kraujagyslės suplyšo, prasidėjo vidinis kraujavimas. Po  keliolikos sekundžių jai iš akių, nosies ir burnos tekėjo tirštos kraujo srovelės.
Kristina nudvėsė. Tie monstrai paliko jos kūną pūti miške. Kitą dieną pro šias apylinkes važiavo kita,, meilės“ porelė. Jiems atsitiko tas pats kas Džeikui ir Kristinai...