Rojus

Melsvame danguje plaukiojo reti, lengvi debesiūkščiai. Jie įgaudavo įvairiausias formas, kartais matytas, kartais – atklydusias iš pasakų. Didesniam debesiui uždengus saulę, pabirdavo smulkūs lašeliai. Juos pagaudavo šiltas vėjas ir nešė į žemę. Į žydinčių purienų ir šermukšnių šalį. Dangaus perlai krito į pievą, apsuptą miško ir rugių, ant gležnų dobilų galvučių, gaivino dar žalius javus. Po drėgmės ir šilumos pilną erdvę šaudė kregždės, gaudydamos vabalėlius. Netoliese esantis miškas aidėjo nuo strazdų giesmių. Per pievą, taškydami spindinčius purslus, bėgo du žmonės…

* * *

Mane pažadino triukšmas, sklindąs iš viršuje esančio buto. Indo tiškimas į grindis, kažkokie neaiškūs šūksniai, vaiko verksmas, sunkūs žingsniai nuaidėjo per lubas… Viskas nutilo taip staigiai, kaip ir prasidėjo. Aš suklusau – spengianti tyla tvyrojo visame name. Nė garselio, nė krebžtelėjimo.
Senas senelės sieninis laikrodis, atrodo, išleido paskutinį kvapą. O gal tik pamiršau jį prisukti? Pratęsti jo egzistenciją. Keletui dienų. Tam, kad skaičiuotų žmogaus laiką? Likusias valandas, minutes, amžius…
Iš naujai beužsimezgančio, sapno išplėšė žingsniai. Laikrodžio matuojami žingsniai. Tik tak… tak tak… Ne laikrodis. Žingsniai. Skubrūs, nervingi, neritmiški. Dvi kojos nesugeba darniai dirbti. Žingsniai vis artėjo, vis garsėjo, kol sustojo ties manojo buto durimis. Beldimas. Širdis kartais irgi beldžia: tuk tuk… Tyla. Trys nesmarkūs dūžiai į duris. Tyla. Dar kartą…
– Atidaryk… greičiau… čia aš – Daumantas, – prislopintas garsas prasisunkė pro durų apačią, – įsileisk.
Mano pasaulėlio tamsa paliko mane ir paskendau visų pasaulio šviesoje.
Kambaryje buvo šalta. Mielai būčiau likęs lovoje.
Lauke buvo vasara.
Vienintelis žmogus, kuriuo šiomis dienomis pasitikėjau, buvo Daumantas. Jį sutikau gimnazijoje prieš kelias savaites. Tada buvo organizuojamas visų laisvės kovotojų (taip mes save vadinome) būrių atstovų susitikimas. Sprendėme tolimesnės veiklos vizijas…
Skambiai pasakyta! Apskritai mūsų veikla apsiribojo keletu chuliganiškų išpuolių prieš okupantus palaikiusius žmones ir chaotišku atsišaukimų bei “kreipimųsi į lietuvius” lapelių klijavimu. Mes veikėme Kauno miesto ribose. Pavydėjome miško broliams. Pasakodavome vienas kitam realias ir išgalvotas miškinių istorijas.
– Miegojai? – Daumantas žengė tiesiai per kambarį, metė žvilgsnį pro langą ir atsisėdo prie rašomojo stalo. – Sveikas. Ko toks stovi? – pradėjo sklaidyti popieriaus lapus ant stalo. Jo veido raumenys trūkčiojo.
– Umhu, miegojau. – uždariau duris. – Ko taip įsiveržei? Ko nerimsti?
– Palaimingai gyveni. Paskutinius tavo kaimynus šįryt išvežė, o tau rąžaisi? – neslėpdamas susierzinimo pradėjo Daumantas. – Galvojau, kad ir tave jau išsivedė!
Aš atsisėdau ant lovos krašto.
– Girdėjau. Kažkas keisto viršuje vyko… bet nepagalvojau…
– Tavo galvojimai… Dabar nesvarbu. – Daumantas nervinosi. – Šiąnakt, per pasalą nušovė Mokytoją. Keletą su juo buvusių susėmė! Laisvės kovotojus tuoj sunaikins. Tu supranti? Tie keli suimtieji išduos vietas, kur mes slepiamės! – jis priėjo prie manęs. – Mus išnaikins kaip žiurkes!
Žiūrėjau į savo kojų pirštus. Už lango plaukė dūmai. Man senokai jau įgriso tos bergždžios “kovotojų” gaujos. Kvailai atrodė tie susirinkimai, kur tuzinas vaikinukų, pasiskelbusių (ar išrinktų) vadais, susispietę stovėjo aplink Mokytoją ir gaudė kiekvieną jo žodį.
Sklido gandai, kad Mokytojas buvo atsiųstas mums miško brolių. Jis turėjo organizuoti jaunimą priešintis rusams.
Taaaip…
Jo pastangos nuėjo niekais.
– Šiąnakt sapnavau, – pratariau.
– Tu sapnavai? Ką?
– Sapnavau pievą. Tokioje vietoje nesu buvęs. Ten – vidury pievos – auga didžiulis žydintis šermukšnis. O aplinkui – aplink pievą – žaliuoja rugiai ir miškas. Ta pieva buvo pilna didelių, vaivorykštinių gėlių. Dvelkė šiltas, gaivinantis vėjas. Paukščiai nuostabiai čiulbėjo…
– Baik! Negi tau nerūpi, kad tuoj tave ir mane suims? Nebijai ką padarys? – Daumantas buvo įraudęs. – O tu čia svaičioji apie kažkokį rojų…
– Taip, tikrai…
– Mums reikia bėgti. Ar supranti? Mus išveš…
Priėjau prie lango. Kaštonai gatvėje žaliavo nieko neįtardami. Arba apsimesdami. Apsimesdami, kad jie nematė karo. Nematė, kaip prie jų kamienų mirė žmonės. Kaltai žali kaštonai po lapija slėpė furgoną. Vieną iš tų, kuriais važinėjo rusų kareiviai. Jis stovėjo prie įėjimo į mūsų namą. Suokalbininkai kaštonai nesugebėjo paslėpti mano galvoje sapno. Tokios vietos nebuvau gyvenime matęs.
Po kaštonais sustojo dar du furgonai, iš kurių pradėjo lipti žmonės rusiškomis uniformomis. Jie buvo ginkluoti. Staiga vos nesuklupau – jie atvažiavo mūsų!
– Domai! – sušukau persigandęs. – Čia pilna kareivių! Bėgam…
Iš laiptinės apačios jau sklido duslūs žingsniai. Neritmingi. Neritmingi dūžiai: tuk tuktuk tuk… Visai kaip mūsų širdys. Žvėries persekiojamų aukų… Mes pasileidome į palėpę. Žinojau, kad ten yra langas, pro kurį galima patekti į kitą, šalia esantį namą. Durims užsidarius už mūsų nugarų, įpuolėme į tamsą. Išplėsti vyzdžiai gaudė kiekvieną spindulėlį. Kliuvinėdami už senų rakandų nuslinkome šviesos link. Langas užkaltas! Čiupau kažkokį gelžgalį ir ėmiau lupti lentas nuo lango. Daumantas nerangiai kibo į pagalbą.
Staiga palėpės durys išsiaižė į šipulius. Į palėpę veržėsi kariai. Vienas puolė ir smogė šautuvo buože Daumantui. Aš užsimojau savuoju gelžgaliu prieš kareivį. Nuo smūgio tas parkrito ir pradėjo šaukti. Prietemoje trumpam pasirodė, kad iš jo kaktos liejasi kraujas. Sustingau. Taip lengva sužeisti žmogų… Supykino. Iš rankų išslydo manasis ginklas. Pajutau stiprų smūgį į pakaušį. Ūmai sušvito milijonai ūžiančių žvaigždžių. Nebespėjau jų skaičiuoti. Viskas pranyko.
Tyla…

* * *

Nežmoniškai garsiai daužėsi širdis: tuktuk tuktuk… Atrodė, kad ji nebenori man priklausyti ir stengiasi iššokti. Griebiau už krūtinės. O ten ramu. Tarsi nebūtų nieko! Ne, ne, pajutau savo širdį… Ji vietoje.
Pabandžiau pakelti galvą. Kritau atgal. Gėlė pakaušį. Pasaulis sukosi ratu. Purtė ir suko. Negailestinga karuselė nesiruošė sustoti. Pajutau, kad tuoj apsivemsiu.
Pramerkęs akis nieko nepamačiau – vien tamsa. Pamirksėjau. Po kiek laiko akys priprato ir prieblandoje ėmė ryškėti pailga, lentinė patalpa, su mažyčiais langeliais palubėje. Pakėlęs galvą išvydau veidus.
– Aš vagone…
Pažvelgiau dar kartą į žmones.
– Taip… Aš vagone…
Dabar žmonės žiūrėjo į mane. Maži langeliai palubėje apšvietė juos. Jų akys buvo kupinos nežinios, nerimo, baimės, siaubo… Man pagailo jų. Tokie bejėgiai, sužlugdyti žmonės. Dar nesuvokiau savo paties padėties. Nespėjau atsitokėti. Nesupratau, jog ir aš kaip visi šie išsigandę žmonės – vienodos lemties. Jie vežami. Vežami per Lietuvą, visą Lietuvą, ten, kur nėra Lietuvos. Aš buvau pakliuvęs į svetimo likimo nagus.
– Buvai praradęs sąmonę.
Tik dabar šalia savęs pastebėjau sėdintį Daumantą. Prie smilkinio rudavo sukrešėjęs kraujas. Jis sėdėjo apglėbęs rankomis kelius, atrėmęs galvą į lentinę vagono sieną. Jo balsas buvo ramus.
– Ar ilgai?
– Apie keturias valandas.
– Ilgai… O kas įvyko?
– Iš namų mus atvežė į stotį. Ten išbuvome gal dvi valandas… Tada pajudėjome.
– Kur mes? – paklausiau.
– Neseniai pravažiavome Jonavą… – jis užsikirto. – Mus išveža! Supranti? Mus veža iš Lietuvos, – Daumantą pagavo isterija, – mus visus išveža!
Aš nuleidau galvą. Bevardės mintys grūmėsi su į smegenis įsiskverbusiais vagono garsais. Ratų trinksėjimas lenktyniavo su širdies tvinksniais. Kūkčiojantys vaikai, kosčiojantys seniai…
– Mes turime pabėgti iš čia.
– Kaip!? Iššoksi iš vagono – užsimuši! O be to, pro kur tu išlįsi?
Apie tai aš nepagalvojau. Apskritai aš nieko negalvojau… Mintis pabėgti kilo instinktyviai. Kaip laukinis paukštis narvelyje blaškosi, norėdamas ištrūkti į laisvę, taip aš troškau palikti šitą vagoną. Reikia kaip nors ištrūkti iš čia. Aš nenoriu į Sibirą. Niekas nenori.
– Ką mums daryti? – atsidusau. – Dieve… Kaip išsigauti iš čia?
Vagono gale stovėjo vaikas. Rankose laikė duonos žiauberę. Prisiminiau, kad nuo pat ryto nieko nevalgiau. Vaikas pagavo mano žvilgsnį. Užtikau save, galvojantį kaip atimti iš jo tą duonos gabalėlį. Nuvijau šalin savo mintis. Žiūrėdamas į mane, jis sugriaužė viską ką turėjo ir nubėgo pas savo motiną.
Ten kur vaikiūkštis ką tik stovėjo, pro lentas skverbėsi gerokai platesnis spindulių pluoštas nei kur kitur. Saulės įelektrintos dulkelės ramiai šoko spinduliuose. Ta ramybė greičiau buvo apatija. Dulkėms žmonės nerūpi.
Tačiau kvailos dulkės išdavė atplyšusią nuo rėmo lentą.
Parodžiau tai Daumantui, kuris pašoko ir nuslinko pažiūrėti. Ten jis atsisuko ir pakvietė rankos mostu mane.
– Na kaip? – priėjau.
– Ši lenta vos laikosi! Pro čia galėsime išlįsti! – Sušnibždėjo jis žibančiomis akimis. – Kai traukinys sustos – mes pabėgsim!
– Reikia pasakyti kitiems. Mūsų neišveš. Mes pabėgsime!
Įsibauginę ir viltį praradę žmonės į mus žvelgė lyg į du kvailius, kuriems nebrangi gyvybė. Jie pasidavė. Leido likimo upei plukdyti juos į nežinią. Į užmarštį, ramiąja Letos vaga. Sakė nepabėgsit – nušaus. Mudviejų apsisprendimas buvo tvirtas. Kas jei nušaus? Mirsim dabar ir savoj žemėj, o ne velniai žino kur. Dabar arba niekada! Prie mūsų prisijungė dar keletas jaunuolių, kurie buvo žūtbūt apsisprendę ištrūkti iš vagono. Iš viso mūsų – bėglių susirinko devyni. Praardėme lentas – galėjome vienu metu išlįsti trise. Sutarėme, jog bėgsime iškart sustojus traukiniui. Pradėjome laukti. Širdis pradėjo atgalinį skaičiavimą. Sekundės, minutės… Nekantravimas, nerimas, baimė skverbėsi į smegenis, žudydama dar likusius sveikus neuronus. Žinojome, kad ne visi pabėgsime, bet… Pagaliau! Traukinys pradėjo lėtinti greitį. Sustingusi sekundė, įsitempę raumenys, apmirusi širdis. Sustojo! Jau!

* * *

Iš priešpaskutinio vagono pabiro žmonės. Jie buvo panašūs į viščiukus, pamačiusius vanago šešėlį. Išsisklaidę į visas puses, jie bejėgiškai ritosi nuo sankasos, griuvo, stojosi ir bėgo.
Iššokus laukan mane apakino skaisti saulė ir, užkliuvęs už bėgio, nusiritau griovin. Tačiau iš susijaudinimo nejutau skausmo. Pašokau ir kartu su Daumantu bei dar keliais vaikinais nubėgome miško link.
Miškas, atrodęs taip arti, apgavo mus. Bėgome kokį šimtą metrų pliku lauku. Mus pastebėjo. Pasigirdo tolimi šūksniai, Mes bėgome. Pradėjo šaudyti. Mes bėgome. Pasiekėme aukštus meldus ir beveik iki kelių įbridome į vandenį. Keistas riksmas nuaidėjo per lauką. Vienas vaikinas parvirto ir nebesikėlė. Mes bėgome. Tolumoje aidėjo šunų skalijimas. Mano širdis daužėsi traukinio ritmu. Galų gale pasiekėme mišką. Brovėmės per brūzgynus. Aštrios šakos plakė veidą, rankas. Kažkas šūktelėjo, kad geriau išsisklaidyti. Daumantas bėgo šalia manęs. Šunys skalijo vis aiškiau. Mes bėgome. Pasigirdo kareivių šūksniai. Sutratėjo automatas. Kitas. Trečias. Miškas išsigandęs sukluso. Jis nepratęs prie tokių ramybės drumstėjų. Mudu palikome mišką už nugarų. Įlėkėme į žalią rugių jūrą. Mes bėgome. Bėgome kaip didysis Mozė iš Egipto per jūrą. Tik čia ilga, už nugarų nusidriekusi išmintų rugių brydė nepaskandins mūsų skriaudėjų. Vėl sutratėjo automatai. Girdėjau, kaip švilpė ir caksėjo kulkos, nukirsdamos rugių varpas. Burnoje pajutau geležies skonį. Dangus prakiuro smulkia dulksna. Prakaitas nuo kaktos susimaišė su lašais iš dangaus ir tiško žemėn. Mes bėgome. Iki rugių lauko pabaigos liko keletas žingsnių. Priekyje šakas išskleidė augalotas šermukšnis.
– Aš… aš… žinau šią vietą! – Šaukiau uždusęs. – Aš ją… sapnavau! Sapnavau… ar girdi?
Įbėgome į pievą. Žolė vyniojosi apie kojas ir vandens lašeliai tiško nuo šlapių gėlių. Vėl sutratėjo automatas. Pridususiu juoku be aido. Kažkas įgėlė man į šoną.
– Daumantai! Aš… sapnavau… šią vietą…
Daumantas parkrito. Jis nebejudėjo. Jo nugaroje žiedlapius skleidė raudonos gėlės. Aš bėgau. Vėl dygtelėjo. Nebegirdėjau nieko… tik širdies skaičiuojamas sekundes mano smilkiniuose. Aš suklupau. Švininės bitės gėlė mano kūną. Aš nukritau. Aš gulėjau. O mano akyse žydėjo šermukšnis. Didelis, baltas šermukšnis.
– Vis dėlto… Lietuvoj tas… rojus… Daumantai…

* * *

Smulkūs dangaus perlai krito į žvilgančią pievą, apsuptą miško, rugių ir kareivių. Spindintys purslai krito ant gležnų dobilų galvučių, į žydinčio šermukšnio taureles. Po drėgmės ir šilumos pilną erdvę šaudė kregždės, lenktyniaudamos su paklydusiomis kulkomis, gaudydamos vabaliukus. Tik negiedojo nustebę strazdai…