Plaštakės gailestis vienišai žvaigždei

Tarp kvietinių ražienų, 
Švies tauri mėnesiena.
Jos skliaute gims
Juodoji žvaigždė.
Ant medinio kalno
fėjos virs tau uogienę.
Ant rožės kamieno
nutūps drugio duktė.

Suplasnos ji sparnais
lyg prieš audrai ateinant,
ir užkibs užu spyglio aštraus...

*************************
Štai dangus apsiniaukė,
rožė suskleidė žiedą.
Į ražienas pribėgo vandens.
O rasos lašas vienas
ant spyglio ilsėjos,
kai plaštakė suplojo sparnais.

Jos spalvos dangiškumas
pakerėjo net audrą.
Atsitraukė piktoji staiga.

Rožė suskleidė žiedą,
lašas griuvo nuo spyglio
ir sudužo ant drugio sparnų.

Ta juodoji žvaigždė
tik žiūrėjo ir juokės.
Mąstė ji:
“Kuo mokės man likimas-
Baltu pienu ar juoda druska?”

Bet likimas atskriejęs
ir nedavęs nė grašio,
tamsiai žvaigždei
pamojo ranka.

Iškeliavo žvaigždė,
nepritapėlė buvo.
Bet po daugel dienų
gražioji plaštakė -
nuskrido  gyventi pas ją...