Kraujo Angelas VII (Kitoks gyvenimas)

Prasidėjo naujas, kitoks gyvenimas – Šešėlių Slėnyje.
Kai jau atsigavau iš savų skausmų, ėmiau dairytis, bandydamas susigaudyti, kur randuosi. Juk iki tol net pavadinimo nebuvau davęs šiai vietovei. Kaip galėjau ją įvardinti, kai net nežinojau, nesuvokiau kur iš tiesų esu… Geografiškai gaudžiausi neblogai, nes iš viršaus dažnai matydavau šią vietą. Žinojau, kad čia kažkas gyvena, bet argi gilinsies, smulkinsies į kažkokią nereikšmingą, visų pamirštą žemumą, gyvendamas ten aukštai ir pastoviai užsiėmęs svarbiais reikalais…
Ką gi, pradėjau pirmas sąlyčio pamokas, pirmąjį pažinimą. Mano akys jau senokai buvo apsipratę prie pilkų, šaltų ir tamsių tonų. Kurį laiką į tokį spalvų skurdumą žvelgiau abejingai. Vėliau tokia monotoniška spalvų gama mane jau erzino, norėdavosi ilgai būti užsimerkus, kad nematyti tų drėgnų, supelijusių, apkerpėjusių akmens luitų, atstojančių man sienas ir stogą. Žodžiu, tai buvo pats tikriausias urvas, mano naujoji buveinė… Tačiau, kaip ne keista, su laiku apsipratau ir jau jausdavausi pakankamai jaukiai, o gal tiesiog išmokau nekreipti dėmesio.
Dar prieš patekdamas čia, buvau girdėjęs, kad slėniuose apstu gyvačių, kitokių šliužų ir skorpionų. Mačiau jų pakankamai jau pirmosiomis dienomis, ir prie pat veido prišliauždavo, tačiau ilgam nesudomindavau nei vieno, kas priešinga buvo vėliau, kai jau buvau sustiprėjęs. Nežinau ar mano abejingumas tiems padarams juos atstumdavo, ar apgailėtina išvaizda? Manęs tai nedžiugindavo, bet liūdindavo dar labiau: reiškia jau tiek atstumiantis esu, kad net šliužams neįdomus, darydavau sau tokias išvadas… Galiausiai gavau į tai atsakymą, bet gerokai vėliau, kai tie padarai kartais neduodavo ramybės ištisom dienom ir naktim. Tada kažkaip supratau, kad jie labai tampriai susiję su gyvenimu slėnyje ir visaip stengdavosi suleisti savus nuodus ne tuomet, kai ir taip guli leisgyvis, ir abejingas viskam, bet visiškai priešingais atvejais.
Štai tokiomis nuotaikomis ir pamąstymais pradėjau naują savo gyvenimą, kurį dar ne taip seniai pats būčiau įvardijęs kaip egzistenciją ar netgi – degradavimą. Tačiau šioji „egzistencinė degradacija“ buvo mano dalis, norėjau tuo metu aš to ar ne. Tik tuomet supratau, kad ne viską mes galime lemti ar pasirinkti patys, kad ir labai norėtumėm atsidurti kitokiuose įvykiuose, pergyvenimuose, netgi bandydami į tai sudėti visas pastangas, nieko nepasilikdami rezerve…

Vanduo

Nežinau kiek dienų ar savaičių praėjo, kai pajutau alkį. Ėmęs apie tai galvoti, pradėjau rimčiau dairytis į šalis. Kiek aprėpė mano prigesęs žvilgsnis, mačiau tik akmenis, įkaitusius nuo kaitros, o šešėliuose nemaloniai sudrėkusius. Aplinkui nebuvo ar bent jau nesimatė jokios žolės, net sudžiūvusių stiebelių, kurie išduotų kažkada buvusią gyvybę. Šiek tiek kilstelėjau galvą ir nudžiugau, pirmą kartą per visas tas dienas. Netoliese matėsi kažkas panašaus į vandens balas. Tačiau mano džiaugsmą tuoj ėmė slopinti keistas įtarimas: ar ne iš tų balų ir sklido bjaurus dvokas, prie kurio jau buvau apsipratęs. Alkis, o ypatingai troškulys darėsi vis sunkiau pakeliami iki tokio laipsnio, kad norėjosi suleisti dantis į akmenis ir graužti tą keistą žalumą jų šešėliuose, spėjau, kad tai pelėsiai. Suėmiau save į rankas ir ėmiau koncentruotis į tai, kaip pasiekti regėtą vandenį, kad ir kaip jis bedvoktų.
Iš įpročio pirmiausiai pajudinau savo sparnus, norėdamas juos suglausti, taip elgdavausi keldamasis. Nebuvau dar apsipratęs su tuo, kad vietoj sparnų turėjau žaizdą, be to – neužsitraukusią.
Tad, vos tik pabandžiau sutraukti nugaros raumenis, mane surakino toks skausmas… Tikriausiai kuriam laikui vėl praradau sąmonę. Atsipeikėjau, o galvoje buvo ta pati mintis: pirmyn, prie vandens… Šiek tiek lukterėjau ir atsirėmiau rankomis į žemę. Po to atsiklaupiau, tarsi ruošdamasis maldai, taip tikrinau ar sveikos kojos, ar nors žeme galiu judėti. Lūžių daugiau nebuvo, žinoma išskyrus sparnus. Su kiekvienu raumens krustelėjimu, sudiegdavo dyglys, tačiau juos kentėti galėjau. Sukandau dantis ir nuropojau prie artimiausios balos. Kuo labiau artėjau prie tikslo, tuo stipriau jutau nuovargį ir svaiginantį dvoką. Pagaliau prislinkau. Pažvelgiau į pasiektą savo išsigelbėjimą ir nustėrau…
Skausmingai ir sunkiai mano pasiektas tikslas - pribloškė ir kurį laiką sugebėjau tik žiūrėti, bandydamas suprasti tai, ką regėjau. Vadinamoje vandenvietėje vandens buvo tik kokie geri trys samčiai, visa kita – dumblas, kuriame aiškiai matėsi keistas judėjimas. Atrodė, kad vanduo verda.
Kurį laiką stebėjęs, nusprendžiau, kad dumble šliaužioja gyviai: nei tai stambios kirmėlės, nei tai nedidukės gyvatės. Nebuvau tokių matęs ir aplamai savo gyvenime keletą jų teregėjęs. Neapsakomas pasišlykštėjimas suraukė mano veidą, tačiau gerti norėjosi. Dar pagalvojau, kad tai ko gero tik pradžia, kuri tarsi šaukė be jokio gailesčio man tiesiai į veidą: sveikas atvykęs į tikrą gyvatyną, gyvačių rojų. Sąmoningai, o gal ir ne, vėl pasinėriau į prisiminimus ir mėgavausi jais, sustingęs virš naujojo atradimo. Prieš akis iškilo nukloti stalai, po atviru dangumi, pučiant gaiviam kalnų vėjui: platūs, baltomis iki žemės staltiesėmis, pilni visokiausių valgių. Vien tik duona ko buvo verta, tikra dangiška mana, pati burnoje tirpstanti. Į taures pildavomės paties geriausio vyno, gal ir ne be reikalo vadinamo – eliksyru, pagaminto iš retų vaisių, atsivežtų iš retų vietų ir auginamų tik ten, aukštumose. Kiekvienas, atsigėręs tokio vyno, labai pastebimai atgaudavo jėgas…
Pagavau save taip užsisvajojusį, kad nepastebėjau gausiai iš burnos tekančių seilių. Pažvelgiau aukštyn į kalnus ir tai buvo pirmas kartas per visas tas dienas. Akys jau spėjo apsiprasti su šviesa, tačiau ką aš galėjau matyti, būdamas pačiame papėdės dugne. Ir visgi pamačiau. Tai buvo trys angelai, kurių baltas drabužis ir gražieji šarvai spindėjo saulėje. Jie suko didelius ratus, neskubėdami, mėgaudamiesi vėjo pagautomis srovėmis, lyg ir ruošdamiesi leistis ant vienos iš viršūnių. Žvelgiau ramiai, žinodamas, kad per daug aukštai jie sklando ir manęs pastebėti negali. Be to drabužis ir keletas likusių sparnų plunksnų jau buvo gerokai susitapatinę su slėnio pilkuma, tad sugrįžęs į realybę ir prisiminęs kaip atrodau, vis dar nenorėjau jų matyti. Tačiau, kaip nebūtų keista, savyje aptikau ir vos juntamas ilgesio apraiškas. Tai buvo labai jautru ir beveik nepastebima. Trumpam užsimerkiau. Taip, pasirodo mane aplankė labai tikras jausmas, į kurį bandžiau įsiklausyti, kurį norėjau savyje apčiuopti taip, kad galėčiau teisingai nukreipti savo mintis, kurios tekalbėjo viena: gerti, duokit greičiau vandens… Trumpam man pavyko ir štai ką aš supratau. Žinojau, kad į kalną neužlipsiu ir visai nenorėjau ten pasirodyti pačiame puotos įkarštyje. Nes pagal mano paskaičiavimus ir regėtų angelų ramų sklandymą šiandien kaip tik turėjo būti šventė. Bet tas mažytis noras… Tada supratau, kad visai sutikčiau, netgi norėčiau, jei vienas iš jų, tik – vienas, kuris jau dalį šarvų palikęs ir sugebantis aiškiau matyti, geriau suprasti, nusileistų pas mane…
Visas net nusipurčiau, nusprendžiau, kad mane kažkas stipriai paveikė, jog leidausi taip užsisvajoti, gal tas dvokas, o gal jų šarvų žvilgesys. Ilgiau nieko nelaukęs, giliai atsidusau, užmerkiau akis ir palenkiau galvą prie trijų samčių vandens…