Išėjimas

Pasiklydusi laike ji šaukė nežinioje,
Mylėjo, nekentė, tikėjo.
Ir gyvenimo prasme iš naujo atradinėjo.
Bet prasmės nesurado, nuleido ji rankas.
Gyveno be prasmės, su nežinia skaudžia,
Tikėjimas išblėso, liko tik sielos tuštuma.
Nei meilė, nei kančia,
Jai nepadėjo, gyventi nebenorėjo.
Nematė ji gražaus dangaus,
Nei saulės, nei lietaus,
Nematė ji koks gyvenimas gražus.
Todėl išėjo, į svečius pas amžiną karalių.
Ir nebegrįžo ji daugiau,
Patiko jai matyt ten labiau.
Jos kūnas virto pelenais,
O siela, dar ilgai pas Jį svečiavosi.