Grįžtu į praeitį, kurioj net buvus niekada nesu –
Arklys, seneliai, šienas vežime.
Ir nežinojau dar, kad būsi Tu,
Pakeitęs seką įvykių manajam Likime.
Grįžtu, kur likt ilgam norėčiau.
Ten laikas stingsta lyg šaltiena prieš Velykų vaišes.
Ten Tavo balso negirdėti.
Dar protas man nepasimaišęs.
Parbėgu tviskanti, įdegusi, vienplaukė,
Rugiagėlių karūna padabinusi kasas,
Grįžtu namo – tėvelis šaukė,
Rokuosime išdaigas ir klaidas.
Kažko veide rūstybė veši.
(Tėtuk, juk ne Veronikos laikai!)
Nebuvome dar knygos „Paskenduolė“ skaitę,
Tada tebuvome maži vaikai...
- - -
Užrūstinau tėvulį brangų, įrėždama dar vieną raukšlę,
Ant juodo žirgo paryčiais parjojau!
Visi pritars, jog tėvui vaiką daug lgeriau prarasti,
Nei jį matyt glėby
su
Nelabuoju...
Jeigu tokios praeities nebuvo, vadinas, nebuvo ir Nelabojo:D Taip pat ir tėvelio brangaus. O gaila...
Tai vadinas eilėraščio herojė čia gyvena tik vaizdiniais. Neblogi jie:)