Super Ginklas: atgimimas (3 dalis)

Smagioji trijulė pagaliau atvyko į naująją slaptavietę. Jau dokuose kažkas neskaniai kvepėjo ir profesorius Kšyštofas labai neskaniai atsiriaugėjo.
Aplinka buvo labai nyki, patalpos mažos. Profesorius suprato, jog ilgiau čia padirbęs, jis tikrai susirgs klaustrofobija. Kažkur giliai širdyje jis buvo dėkingas Igoriui Pitūchinui už pagalbą. Bet tas irgi profesoriui skolingas buvo – juk Kšyštofas jį surado ir iš nevėkšlos girtuoklio viršilą padarė.
Profesoriaus ir kitų keleivių pasitikti atbėgo ištikimoji sekretorė, kavos virimo virtuozė – Nataška.
- Profesoriau, kaip džiugu jus matyti! – džiaugsmingai sukliko Nataška, rankose laikydama kavos puodelius, - ir tu, Vanda! Sveika, gyva!
- Tu atleista, - išrėžė Kšyštofas, - Igoriau, nugabenk ją į artimiausią uostamiestį. Jos kava patiks žuvimi prasmirdusioms prieplaukos moterims.
- Aš… aš… - lemeno sekretorė, - jums nepatinka, kaip aš apsirengusi?
- Sušerk ją rykliams, - ramiai paliepė profesorius ir ignoruodamas sekretorę nuėjo apžiūrėti naujosios laboratorijos.
Nataška neatlaikė įtampos ir paleido iš rankų kavos puodelius. Dar nespėjus kaip reikiant išsibarstyti puodelių šukėms, kaip ji jau buvo sėkmingai suvirškinta piktojo ryklio skrandyje.

***

Tuo metu suskambo Rusijos prezidento telefonas – išskirtinė linija, JAV.
- Slušaju? – nustebusiu balsu atsiliepė prezidentas.
- I hev a greit dyl for jū, mai frend! – šnekėjo pats JAV prezidentas.
- Da?
- Vy hev e mjutual interest in fainding profesor Kšyštof from Pouland. End vy hev fot ov e greit plian for kačing dat sily ould feliou. Meibi if vy kou-apereit, vy vil ristor aur pryvjas greit releišenšip, dount jū agry?
JAV prezidentas išdėstė labai įdomų planą, padėsiantį sučiupti tą nenaudėlį profesorių Kšyštofą Pšeliaškiną. Jam į ausį sufleravo generolas Kęstas Niūmanas.

***

Profesorius ramiai surinkinėjo kiborgą. Jam už nugaros sėlino Igorius Pitūchinas, apsiginklavęs vinčesteriu. Profesorius įsuko vieną kiborgo koją ir ruošėsi įsukti antrąją, kaip staiga, pajutęs šaltą vamzdį prie plikės, atsigręžė.
- Pasilenkite! – suriko Igorius.
Profesorius, visas išbalęs parkrito ant grindų, apsikabino kiborgo koją, kaip vaikystėję turėtą lėlę Barbie. Igorius vikriai paleido tris šūvius ir priešais profesoriaus nosį sukrito trys maži kūneliai.
- Šikantys žmogeliukai! – šokiruotas riktelėjo profesorius ir paniškai bei nekoordinuotai ėmė raitytis ant grindų, bandė lįsti po stalu. Po kelių akimirkų Igorius įsitikino, jog jokie pavojau nebegresia ir padėjo profesoriui atsikelti nuo žemės.
Vanda miegojo savo kambarėlyje – neramiai vartėsi, kažką pezėjo. Ji sapnavo keistą sapną, kurio neįvardinsi košmaru ar kokiu nors erotiniu sapnu. Vanda sapnavo, kad stovėjo apžvalgos kabinoje ir žiūrėjo pro iliuminatorių. Nesimatė nė žuvelės, vanduo tarsi sutirštėjo ir apmirė. Po to jis pradėjo mirguliuoti, žaisti su šviesa. Vanda prisiglaudė prie iliuminatoriaus ir bandė pažvelgti aukštyn, pamatyti, kas ten skleidžia šviesą. Priešais ją nusileido neaiški būtybė, labai panaši į žmogų, tik didesnėmis, skaidresnėmis akimis ir rausvesne oda. Jie ilgai vienas į kitą spoksojo. Būtybė linktelėjo galvą, duodama Vandai suprasti, kad ji pažvelgtų pro priešais buvusį iliuminatorių. Ji, supratusi ženklą, atsigręžė. Jai sustojo širdis – ten, kitoje pusėje, plūduriavo daugybė tokių pat padarų. Jie šypsojosi, kai kurie net mojo ranka. Visur švietė ryškios šviesos, tvyrojo stipri energija. Vanda pradėjo kratytis kaip pasiutusi ir po truputį praradinėjo sąmonę.
- Baigiau! – šaukė profesorius, - Vanda! Baigiau! Jis gyvas! Jis kalba, Vanda!
Vanda prabudo kratoma profesoriaus Kšyštofo. Praėjo kelios minutės, kol Vanda apsiprato su realybė ir ėmė blaiviai priimti garsinius bei vaizdinius signalus.
- Sveikinu, - tyliai ištarė, - jūs genijus!
Profesorius ėmė kvatotis, šokti Vandos kambaryje. O ši plojo delnais ir linguodama lovoje klykavo.
- Aš esu ABC, - girdėjosi nežmogiškas balsas už kambario sienų, - aš esu ABC. Aš gyva būtybė. Aš mylių lietų. Aš tarnauju valdovui Kšyštofui. Aš esu ABC. Aš myliu lietų…