Gniužulas gerklėj

Jaučiu gniužulą gerklėj. Kai tik jis pajudės, išgirsiu tavo žodžius, pamatysiu žvilgsnį, tarsi nuosprendį: “Viskas kartojasi. Tamsa... “ Nesutiksiu su tavim, bet pritarsiu tau savo tyla – nenoriu ginčytis ir įrodinėti. O gal jaučiu beviltiškumą.? Ir, kaip visada, mūsų nuomonės išsiskirs. Mes nebyliai „kaltinsim“ viena kitą, nors ir nenorėdamos, abi vienodai stengsimės neskaudinti, o tuo pačiu bausim tyla, negirdėsim viena kitos. Mes juk nesikalbėsim apie tai. Nėra laiko. Neįdomu. O ką čia kalbėti, juk ir taip viskas žinoma ir aišku -  autoritetai seniai nustatė man tamsos  ir beviltiškumo diagnozę visam laikui. Dėkinga tau, kad nebeskauda.
  Džiaugiuosi savim, kad  išgyvenu. Be tavęs... Nors ne gyvenu. Man tai - didelis žygdarbis: nesąmoningai turėti viską, o vėliau, stovint prie atvirų durų į kitokį gyvenimą, pradedant jausti pasaulio subtilumą, staiga visko netekti, savo ir kitų akivaizdoj apsimetant, kad viskas liko taip, kaip buvę. Atrodo, tereikėjo tiek nedaug – tavo žodžio, nuplaunančio mano sunkumus, rankų susikabinimo, tavo tikėjimo ir pasitikėjimo. Ne tylėjimo ir ne abejingumo. Vienybės ir Vienio principu grįstas kelias į tolygumą...
  Džiaugiuosi, kad išlaikau žavėjimąsi tavimi. Man tai padeda. Padeda užtušuoti tai, ko neturėčiau matyti. Padeda džiaugtis tavim, besąlygiškai tikėti. Ir mylėti. Noriu, kad tavo nežemiška Jėga, Šventumas ir Dieviškumas, tavo Tikrumas sklistų po visą pasaulį! Meldžiuosi už tave.
  Įstrigęs gniužulas  gerklėj plečiasi. Spaudžia, bet jau nebeskauda -  greičiau nebejaučiu – išmokau su tuo būti. Bijau, kad neužspaustų nuoširdumo ir tikrumo. Dieve, kaskart vis labiau tai jaučiu! Ir man nebesvarbu,  kad tu to nematai.
  Žinau, kad gniužulas pajudės. Į vieną ar į kitą pusę.
  Jei kils aukštyn, pasieks mano protą, nenusakomu greičiu keliaus į praeitį, kapstysis ten, prikurs visokiausių minčių, pagrįstų logika, bendravimo taisyklėmis, kultūros normomis, pagarba ir savigarba. Prisigėręs  priekaištų, vaikystėje priimtų sprendimų ir taisyklių, gniužulas prisivels visokiausių gerumų ir negerumų, užspaus galvą ir, kaip tu mėgsti sakyti, išeis per  skausmą. Kad ir beprotišką. O gal virs žodžiais... Kurių tu nenori girdėti, kuriuos sakysiu netinkamu tonu, neaiškiai, nes bijosiu, kad tavęs neįžeisčiau. Tarsiu juos suspaustom lūpom, užspringdama tyla, bandydama sugrūsti atgal - kad tik nesprogtų ir neaptaškyčiau tavęs ... Kad tik neužgaučiau.
  Bet gali būti, kad skatinamas ankstesnių  tavo mokymų ir tavosios filosofijos, jis nusiris žemyn. Aš nurysiu jį. Ir kažką pajusiu. Tu vadinsi tai įsižeidimu. Man tai  graužaties, kaltės ir  nuvertinimo savęs, o šiuo metu net nuolankumo ar susitaikymo motyvas. Nors greičiausiai ir dažniausiai nebylus šauksmas: kokia turėjau būti, kad išgirstum mane, kad paklausytum?!! Bent atsisuktum ir pažiūrėtum kitaip...
  Aš visada atsirandu, kai tau reikia. Ir atsirasiu. Budėsiu. Dėl tavęs padaryčiau bet ką. Man tai normalu. Ir man tai patinka. Patiriu neapsakomą laimę. Aš pati priėmiau tokį sprendimą. Aš taip noriu! Džiaugsiuos, kad bent piršteliu galiu kuo nors prisidėti. Ir ne dėl to, kad jaučiuosi skolinga. Nebesijaučiu. Dieve, tu matai! - Tai yra daug daugiau ir daug giliau... Daug tikriau nei tau atrodo.
Vis dar kartais norėčiau, kad ir tu būtum šalia, kai man sunku. Bet  pamirštu, kad taip jau buvo. Tai jau praeity. O noriu kitaip - kad būtų viskas iš naujo – bandydama paslėpti tavo gerumo kainą. Tarsi jos nežinočiau. Juk už gerumą reikia mokėti... Kartais spengiančia tyla. Kartais laukiant, kol prabils,  budint, kol pakvies. Kartais apsimetant, kad viskas gerai. Kartais suvaidinta laime...