Aš ne viena! Jaučiu sava širdim ir kūnu.
Aš ne viena! Nors prieš mane tamsi naktis.
Tavo akis atstoja žvaigždės spindinčios,
O Mėnesiena švelniai glosto man pečius.
Saulei pakilus, bučiuoji mano lūpas,
Dangui pravirkus, tirpstu Tavam glėby.
Paukščiukui čiulbant, klausaus ir gera man,
Nuo to, ką vis dainuoja Tava širdis.
Nors Tu esi toli toli, bet visad gyveni many...
Kiekvienas žiedas skatina kovoti,
Už laiką, kai mes būsim vėl kartu!
Ir taip kalbėdama su visa kuo, kas mane supa,
Giliai žinau, kad taip kalbuosi su Tavim...
Aš taip ir nesupratau, ar čia turėjo būti rimas, ar ne. Bet kuriuo atveju nelabai pataikyta. Bet jausmas tikras. Pradžioje geriau skaitėsi, bet vėliau išsiderino. Bet čia tik mano nuomonė. Meilė yra meilė.
šaunuolė, kad rašai tai, ką jauti. Pasauly nėra nieko naujo, ko žmogus neaprašė. Kokių naujų įvaizdžių norit? Yra jausmai, apie juos ir rašom. Nepatinka - neskaitykit ar bent patylėkit.