Užduotis - išgyventi tesinys

Tadas

Pribėgau ir sugriebiau prarandančią sąmonę Kristę. Ir už ką dievai taip nusistatė prieš mane, pasiųsdami tokią nelaimę ant sprando. Visur lenda, viską nori žinoti. Ne, - kaip likusios mergaitės – Bažnyčia, Šeima, Vaikai. Kažkokia karinga dvidešimto amžiaus feministė. Tuoj pradės įrodinėti, kad net kailinių teatre negaliu padėti pakabinti, nors koks čia teatras? O jos kvaili bandymai šantažuoti mane. Tik pastebėjęs ašaras jos akyse, leidau prisijungti prie mūsų treniruočių, dėl ko dabar labai gailiuosi. O kiek problemų iškilo su jos pasirodymu. Laimė, kad Rimas su Raimiu panašūs į ją savo gabaritais, todėl gali būti jos partneriais. Pakol kas seserį, kaip ir mažylius apkraunu tik gimnastikos, lankstumo ir ištvermės pratimais, bei apmąstau jų apmokymo strategiją. O sesutei reikės parinkti atskirus pratimus. Užtenka vien to, kad įkišti ją į kelnes buvo labai sunku, tipo mergaitėm nepridera rengtis vyriškai drabužiais. Pridera, ir dar kaip pridera, jei nori treniruotis - išaiškinau jai tada. Šiaip tai ji teisi, kol maža gali lakstyti taip apsirengus, bet ateityje jai reikės balines suknias nešioti, tarp aukštuomenės suktis. O dabar tegul laksto su prailgintais šortais, kuriuos laiko keistu sijonu, gazdindama taip kaimo moterėles. Dar nusprendžiau apmokyti mažylę ne tik spardytis kojomis, bet ir minkštai smūgiuoti per mirtinus taškus. Ir su apkrovom kažką reikia sugalvoti.  Juk ji turi išaugti liekna gražuole, o ne panašia į vyrą, raumeninga baidykle.
Kol Kristutė atsigaivaliojo, pažiūrėjau, kaip sekasi kitiems. Diteris mokė mažylius švaistyti siurikenus. Pora supuvusių lentų, pririštų tarp pušų dar laikėsi, nors vaikai, kaip ir aš su Alesiumi mėtė tik iš penkių žingsnių atstumo. Broliukas gi pataikydavo žvaigždutėmis į nutepliotą centrą iš didesnio nuotolio, sukeldamas visų mūsų pavydą. Vis dėlto praėjusiame gyvenime, savo viduramžių riterių žaidimuose, jis jau buvo įvaldęs meną pataikyti į taikinį įvairiais peiliais. Mums gi dar reikėjo treniruotis ir treniruotis, atidirbant smūgį ir greitį.
Tarasius su Alesium mokėsi iškvėpdami nukirsti krūmo šakelę ir jiems pamažu pradėjo sektis. Vėl apsidžiaugiau tuo, kad antra kartą atvykęs mūsų naujas draugas atvežė man kardą. Dabar bajoraičiu galiu vadintis nesigėdydamas, nes makštyse vietoj seno surūdijusio gelžgalio buvo tikras ginklas.
Pradėjo temti ir nusprendžiau užbaigti treniruotes. Dar kartą atlikom visu 48 Tai-či judesius, nusilenkėm besileidžiančiai saulei ir grįžome namo. O ten jau šeimininkavo kareiviai.

Jie linksmai paerzindami vienas kitą lakstė paskui vištas, landžiojo po triobas ir naršė po spintas bei komodas, ieškodami brangenybių. Veltui stengiatės, viskas jau iki jūsų išvogta. Priėjau prie tijūno, kurio veide jau pradėjo skleistis didžiulė mėlynė ir paklausiau, kas čia vyksta?
- Tai vokiečiai, mūsų karaliaus kareiviai maistu apsirūpina.
- Ir kas jiems vadovauja?
Senis parodė į aukštą karininką, apžiūrinėjantį mano pagrindinį pavydo objektą, Tarasiaus arklį. Priėjęs prisistačiau ir literatūrine vokiška kalba paklausiau, kuo galiu padėti. Tik užmiršau, kad paprastas saksas sunkiai supranta vokietį ir atvirkščiai. Pasekmes greitai pajutau.
- O, suknistas prūselis. Ir ko tu, čia loji savo tarme? Gal nori pasakyti, kad mano daliniui uždrausi papildyti atsargas, samdiniams ir nusilpusiems arkliams neleisi atsipūsti? Tiesa, šį žirgą mes rekvizuojam karinės kompanijos reikalams. Bet neverk, už tai gausi net dvi kumeles ir raštą, kad mes, šaunūs Augusto Antrojo kareiviai, su visais pilnai atsiskaitėm. - Patenkintas nusižvengė.
Kareivių jis tikriausiai su savimi atsivedė šimtą - pusantro? Bent tiek spėjau suskaityti, kol kapitonas rėžė savo kalbą. Ir tai, tik kuriuos sugebėjau pamatyti. Norėdamas suprasti, kas čia darosi, lėtai, maišydamas vokiškus, lenkiškus ir saksiškus žodžius paklausiau:
- Aš bajoras Tada Žemeckis, šios apylinkės ponas. Kuo galiu būti naudingas garbingiems mūsų karaliaus didvyriams? Nejaugi pasaulyje kas nors įvyko, kol mes kaime ganėm karves?
Išgirdęs gimtos kalbos žodžius, kapitonas susileido, ir net nepagailėjo draugiškos šypsenos. Pasisukęs į šalia stovėjusius, gerai apsirengusius karininkus, kreipėsi:
- Štai matote, garsas apie gimtosios Saksonijos pasiekimus pasiekė ir tolimiausius mūsų šalies užkampius. Nesitikėjau tokiame gūdžiame užkampyje išgirsti mūsų kultūringą kalbą. Leiskite prisistatyti, Markus Korbicas, šio dalinio kapitonas. O štai ir mano draugai, - leitenantai Fridrichas Tiurkas ir Andreas Vaitmanas. Gal jiems papasakosite, kur išmokote mūsų gimtosios kalbos?
Prireikė sugalvoti naują sapalionę, kad nieko neįtartų.
- Prieš penkis metus mūsų kaime stovėjo Simono Hofmano muškietininkai. O mes, vaikai greitai išmokstame naujus žodžius. Bet ką aš čia kalbu. Gal pagaliau leisit pakviesti ponus į iškilmingą vakarienę?
Čia jau jie pasimetė. Kaip išaiškinti vaikui, pasiūliusiam dovaną, kad tu ką tik ją atėmei? Čia jau man teko padėti išsikapanoti jiems iš tokios nemalonios padėties.
- Bet kadangi mano vargingos atsargos leidžia pamaloninti jus tik vargetų maistu, siūlau sujungti mūsų išteklius ir pastangas. Kaimo moterys pasidalins savo liaudiškais prieskoniais ir paruoš ponams karininkams skanią vakarienę, kurios metu svečiai tikriausiai papasakos kas vyksta didžiajame pasaulyje?
Kapitonas nusikrenkštė, aprėkė ramiai šmirinėjančius kareivius, vis dar besitikinčius surasti ką nors vertingo ir, spyriais bei antausiais įsake jiems dingti iš akių. Jo draugai elgėsi panašiai, bet tik leitenantas susiprato įsakyti savo adjutantui surasti kruopų ir mėsos. Paprašiau Diterio, alkanomis akimis ryjančio saksų ginkluotę, nuvesti svečius į vasarinę ir nubėgau namo. Kur radau dvi mūsų kvailutes, Vilmą su Laimą apžiūrinčias pro langą karininkus ir bekikenančias. Blogai, kai kaime neliko vyrų, mergos baigia iš proto išsikraustyti. Riktelėjęs, kad susirgus joms prancūziškomis ligomis, sudeginsiu gyvas ant laužo, įsakiau nunešti dar penketą kėdžių link vasarvietės bei padėti auklei Mildai su vakarienės paruošimu. Tik permetęs žvilgsniu kambarį ir įsitikinęs, kad slaptavietės niekas nesurado, pagaliau atsipūčiau. Lyg akmuo nuo širdies nuriedėjo.  Nusprendžiau, kad kaimui reikia rimtos slėptuvės ir nuskubėjau pas „svečius“.
O jie stovėjo ir apžiūrinėjo vasarinės terasą. Ir kuo jus taip sudomino dvidešimt pirmo amžiaus dizainas suderintas su šių laikų galimybėmis? Tuo, kad išklota šviesiais akmenėliais aikštelė, blizgina akis savo švara? Ar tuo, kad prieš jums ateinant, du palieti kibirai vandens, nuplovę dulkes nuo terasos, greitai nubėgo specialiai lietui skirtu grioveliu?
Kada karininkai su dvasišku tėveliu pagaliau atsisėdo už stalo, prie jų prisijungiau ir aš su seserimi, o Diteris su Alesium skrumnai įsitaisė ant žolytės už mano nugaros. Vieta buvo parinkta idealiai, vakaro saulė nurausvino netolimas kalvas, paukščiai čiulbėjo savo meilės giesmes, vėjas atpūtė neseniai suartos ir užsėtos žemės kvapą. Bet lyrika manęs nedomino, tiek daug reikėjo išklausinėti ponų svetimšalių apie tai, kas vyksta plačiajame pasaulyje.


Žemaitija, 1700 metų Birželio pradžia

Leitenantas, Grafas Andreas Vaitmann

Praėjo pusantros savaitės, kol mūsų arkliai ir žmonės atsipūtė. Ir tik tada mes palikome šį keistą kaimą, su jo keistais vaikais. Labiausiai mane sudomino vadeivų trijulė. Suprantu jaunasis bajoras, mėlynas kraujas. Bet tie du jo tarnai mane tiesiog baimino. Kartais apimdavo jausmas, kad kalbiesi su senais žmonėmis, kurie apsimetė vaikais. Keistas muzikantas, kurio birbynės melodijos priversdavo prisiminti namus ar šiaip nusišypsoti. Už tokias šachmatų figūras, kurias jis išdrožinėja kartu su vietiniu piemeniu, dar penkiasdešimt metų atgal juos būtų sudeginę ant laužo. O kada tas velniūkštis Diteris įrodė, kad tos figūrėlės yra amuletai, galintys padėti išsisukti nuo durklo, kareiviai buvo pasiruošę atiduoti dalį savo algos. Gerai, kad bajoraitis atsisakė imti iš jų pinigus, vyrai atidirbo ir dar liko patenkinti. Ypatingai mūsų dailidės. Kada jie įrenginėjo slėptuvę miške, tiesiog švytėjo iš laimės, paaiškinę, jog su naujomis žiniomis, kai nugalės švedus, savo mieste taps žinomais meistrais.
Į kapitono klausimą, - kam tokiam skurdžiam kaimui slėptuvė? - jaunuolis atsakė, jog dabar per kraštą pradės marširuoti ir kariniai daliniai, tarp kurių gali nebūti tokių draugiškų ir garbingų karininkų, savo elgesiu jau užsidirbusių kaimo pasitikėjimą.
Geriau jau prancūzui paskolinsiu pinigų, nepaimdamas jokio vekselio, negu patikėsiu tuo bajoraičiu. Jausmas, kad čia viskas netikra, kad mus kvailina nepaliko manęs visą laiką. Štai Alesius už savo demoniukus pinigų neėmė, tai žaisdamas kortomis ir kauliukais jo draugelis Diteris taip ištuštino kareivių kišenes, kad tik kapitono įsakymas neleido jiems pripjauti šelmį vietoje. O kaip jie apžiūrinėjo mūsų ginklus ir klausinėjo apie šaudymo atstumą bei greitį, su kuriuo juos galima užtaisyti. O ką Tadas Žemeckis kalbėjo apie taktiką?  Bajoraitis, išgirdęs mano pasakojimą, apie tai, kad dabartinis kurfiurstas perskaitė visą literatūrą apie kovas su švedais ir daugiau nedarys tokių klaidų, tik nusišypsojo ir prasitarė, kad generolai visada ruošiasi praeitam karui. Tie žodžiai vis dar sukasi mano galvoje, gaila, kad jau niekada neturėsiu galimybės paklausti, ką turėjo omenyje bajoraitis.
Keisčiausia, kad Markusas su Fridrichu taip ir neįkirto, apie klausinėja tie vaikai. Jie, kaip ir visuose kaimuose, kuriuose mes anksčiau stovėjom stengėsi sukelti vietinio bajoraičio pasitikėjimą ir sužinoti, kur jis laiko savo brangenybes ir pinigus. Kvailiai, - taip nieko ir nesuprato, o aš bijau. Vaikas pirmą kartą gyvenime pamatęs muškietą, neima jos į rankas kaip muziejinės relikvijos. Tokiu žvilgsniu mano anksti žuvęs brolis žiūrėdavo į protėvių šarvus, kalbėdamas, kad dabar jie niekam nereikalingi. Prakeikti švedai, aš dar atkeršysiu jums už tave. O Alesiaus man labai gaila, jis kaip tik brolį ir primena.
Ir dar, - negi niekas nemato, kad kaimo gyventojai taip pat keisti. Juk praėjome daugelį gyvenviečių ir visur vaikai arba slėpdavosi nuo mūsų, arba kankindavo kvailais klausimais. Čia visi sėdi, tyli ir įdėmiai klauso, o su mumis bendrauja tik ta trijulė. Ech, suprasti ką jie taraliuoja savo barbariška kalba? Ir netgi jų žaidimuose pastebėjau kažkokią keistą sistemą, iš pradžių laksto, šokinėja kaip pasiutę, paskui bajoraitis pakalbės su kiekvienu atskirai ir tyla. Visa ta arava iškart užsiima įprastais valstietiškais darbais, akmenėlius surinkinėja, gėles laisto. Iš karto matosi, kad bajoraitis labai žiaurus žmogus. Ne mačiau, kaip pas jį dirba budelis, bet jo bijo iki mirties. Man matant, vienas valstietis trenkė antausį savo sūnui, ir už reikalą, tarp kitko, neatbėgo pakviestas. Tai ponas Tadeušas kažką jam tyliai, žiūrėdamas į akis, pasakė šaltu balsu ir tas apsimyžo. Todėl bajoraičio man ne gaila. Taip išgąsdinti visa galva aukštesnį vyrą gali tik labai žiaurus žmogus.

Praėję išskirtą dienos maršui atstumą, pagaliau sutikom kapitono brolį su jo banditais. Jie taip visada daro, iš pradžių įsitrina į draugus vietiniams, kad sužinotų visas paslaptis, o po to ateina galvažudžių gauja ir pasiima visą kas vertinga. Korbicas net aforizmą sugalvoji, kad gero žodžio ir muškietos pagalba, pasieksi daugiau negu pasitikėdamas tik viena muškieta.
Prisijuokaus kada nors. Norą pasiųsti skundą į Kurfiursto kanceliariją seniai atmušė parodomoji bausmė keliems, nusprendusiems taip pasielgti, karininkams. Kaip jau supratau, kapitonas dalijasi grobiu su kažkuo viršuje ir visiškai nebijo karo teismo. Ką gi, pirmiausia man reikia atkeršyti švedams, o po to galima bus pagalvoti apie teisingumą.
Mintimis vėl grįžau į tą keistą kaimą. Ir kodėl bajoraitis išsiuntė visus suaugusius darbuoti į artimiausią miestelį. Vyrai, begindami savo vaikus, nors galėjo padoriai numirti. Bent nekentėtų, pamatę kas atsitiko jų šeimoms po Johano dalinio paišdykavimo.
Čia prijojo Kapitonas ir įsakė:
- Ei, svajokli, lėk pirmyn ir perduok generolui, kad rytoj su juo susitiksim sutartoj vietoj.
Nujodamas pasižiūrėjau, kaip miške išnyksta Johano galvažudžiai su prisijungusiu prie jų Fridrihu. Ir vis dėl to, man gaila tų keistų vaikinų.


Alesius


Viskas prasidėjo tada, kai mane aplankė kareiviai su visai idiotiška mintimi: nusipirkti porą šachmatų figūrų, ir pašventinti, kad taptų amuletais. Visai nenorėjau užsiimti šiuo kvailu žaidimu, bet mane įkalbėjo Diteris. Sykį jis, pasinaudodamas savo Taj kvon do žiniomis, sugebėjo išsisukti nuo dviejų, nutarusių jį papjauti, prasilošusių saksų išpuolių. Kai abudu užpuolikai susitrenkė stipriai kaktomis ir nugriuvo be sąmonės, Tadas mestelėjo frazę, kad būtent amuletas ant vaiko kaklo neleido jiems nusikalsti prieš dievą. Ten dar kapitonas Korbicas riktelėjo ant savo pavaldinių. Būtent po to įvykio ir dingo visos šachmatų figūros. Aš jau net nežinojau, ką pasakyti Kražių seminaristams, supratusiems, kad galima žaisti už šventąsias jėgas ir užsisakiusiems penkis rinkinius figūrėlių. Įdomu, tik kas ten pas juos už pragaro jėgas žaidžia?
Liūdnas mintis nutraukė būtent ta pora išprotėjusių kareivių, pristojusių su prašymu sumokėti už atsiradusius jų rankose orkus, ir su prašymu leisti man prisiekti. Jau norėjau pasislėpti nuo jų, bet vieno iš brolių pasakojimas apie močiutę, liepusią prisiekti velniukų drožinėtojui, mane truputėlį nuramino.
Tuoj sugalvojau priesaikos žodžius ir ritualą, padėkodamas mintyse Tadui už atmintiną ceremoniją, ir įpjoviau jiems nykščius. Palaukęs kol į lėkštutę prilašės pakankamai kraujo, gerai ten prispjoviau, nu ne kvailys aš, pats save pjaustyti, ir išvoliojau ten medinius orkus. Kad atrodyčiau paslaptingiau, liepiau jiems duoti priesaiką nedaryti skriaudos mūsų kaimui ir visą laiką stengtis padėti man. Ir kad dar būčiau įtikimesnis, atsisakiau imti iš jų pinigus, motyvuodamas tuo, kad Perkūnas ima mokestį tik krauju ir gerais darbais. Būtume matę jų veidus.

Tai, ką jie atsidėkodami papasakojo, privertė susirūpinti. Pasikvietęs Tadą su Diteriu, papasakojau jiems apie kapitono Korbico pinkles ir jie greitai apipylė samdinius kryžminiais klausimais. Aš gi, kaip žmogus visiškai nekaringas, įdėmiai klausiausi ir bjaurėjausi bereikalingu protėvių žiaurumu. Po mano draugų apklausos, papasakoję viską ką žinojo apie užpuolikų kiekį, jų pomėgius ir įpročius grobiant, nuo saksų prakaitas tekėjo. Kada jie susiruošė išeiti, Diteris dar mestelėjo iš paskos:
- Dabar jūs supratot, kodėl kapitonas neleidžia atsiimti mano išloštų pinigų atgal? Ogi todėl, kad jis nori juos visus susišluoti sau. Pagalvokit, ar verta kariauti, kai tavimi rūpinasi toks vadas?
Likę vieni, pažvelgę į susirūpinusius veidus, nusprendėm išnykti savo slėptuvėje, toliau nuo smalsių akių ir ausų. Aplinkiniams pakol-kas buvo anksti žinoti apie artėjančią katastrofą. Panikos niekam nereikia.
Gerai, kad iki kapitono galvažudžių antpuolio liko apie pusantros savaitės, spėsim ką nors sugalvoti. Planą sugalvojom visiškai paprastą. Juki negali trys vaikėzai sustabdyti dešimtį apsiginklavusių kareivių. Reiškiasi reikia paprašyti pagalbos pas Pantelejų, tuo labiau, kad jis iki šiol pyksta ant saksų, atėmusių iš jo anūko žirgą. Pasiuntiniu sutiko būti Diteris, mums gi liko sugalvoti, kaip įvilioti priešą į pasalą, ir kaip paslėpti visus, taip, kad niekas nieko nesuprastų.
Vakarop Diteris pasiėmė kardą ir vienintelį kaimo pistoletą, kad ramiau prieš vilkus būtų ir nubėgo į Jurbarką, pas savo draugelį. O aš nusprendžiau toliau išdrožinėti goblinus, nusprendęs, kad dar ne vienas kareivis atbėgs su panašiu prašymu.
Taip ir įvyko. Tiesa, priesaiką man davė tik penki kareiviai, kiti tikriausiai apie tai nesusiprotėjo, arba pabijojo parduoti sielą velnio tarnui. Bet tai, kad dauguma iš jų sutiko atidirbti, labai padėjo mūsų kaimui. Ir dar, kareiviai nustojo vagiliauti, tikriausiai išsigando mano prakeikimo.

Diteris

Pradėjus aušti, pagaliau pasiekiau Jurbarką. Prieidamas prie Tarasiaus namo išsitraukiau birbynę ir užgrojau prisikėlimo maršą. Po kiek laiko atsidarė durys ir į mane atlėkė batas. Reiškia, senas krienas dar pyksta:
- Ilgų jums metų, dėde Pantelėjau, ir taip jūs priimate svečius, atnešančius į svetingus namus geras žinias.
Kazokas išėjo, pažiūrėjo į mane sunkiu, pagiringu žvilgsniu, nuklibinkščiavo prie šulinio, prisėmė kibirą vandens ir apsiliejo save. Po to mostu pakvietė mane, dar sykį pripildė kibirą ir, pagriebęs grubia ranka mano liauną kaklą, pabandė jame nuskandinti. Išskėčiau rankas į šalis ir pradėjau spragsėti pirštais. Pastangos atsipirko ir greitai aš vėl galėjau įkvėpti oro. Senas pirdžius dar sykį permetė manę paniurusiu žvilgsniu ir liepė padėti jam nusiprausti. Kol liejau vandenį ant jo nugaros ir rankų, kazokas burbėjo:
- Atsiuntė nelabasis nelaimę ant mano senos galvos. Gal nori, kaip Tarasius su diržu susipažinti, tai galiu greitai padėti. Gulėsi šalia jo ir dejuosi.
- Tikiuosi, mano brolis gali vaikščioti ir joti ant arklio, aš gi nusprendžiau papasakoti, kaip už tą pagrobtą iš jūsų kuiną gauti dešimt puikių karinių žirgų.
Senis pažiūrėjo su nuostaba ir perklausė.
- O ar apie savo kaimą ir artimuosius pagalvojot? Jei pavogsit iš apsistojusio dalinio arklius, kareiviai išpjaus visą apylinkę. O pas mane beliko vienintelis anūkas, kad juo rizikuočiau.
Vos išvengiau rankos, norinčios vėl sugriebti manę už sprando ir, atšokęs tolyn, pradėjau raminti kazoką.
- Viskas įstatymo ribose, dėde Pantelėjau. Atvirkščiai, tai mes sugausim vagių bandą.
- Jei taip, papasakok pagaliau ką jūs ten sugalvojot. - Praradęs viltį pagauti mane, atsiduso senis.
- O gal Tarasius prisijungs, kad išgertų po puodelį žolelių arbatos, o tai aš taip sužvarbau, kad net atsisėsti nėra kur.
- Oi, prisijuokausi kada nors. Aptarnaus tave linksmas ir geraširdis budelis. - Suniurnėjo senas krienas.
Bet vis dėl to pasikvietė į namus, kur, gurkšnodamas liepų arbatą, pradėjau pasakoti apie mūsų planą.
- Sužinojome, kad mūsų kaimą, kažkur po tuzino dienų nori užpulti gauja, kur bus  mažiausiai apie dešimt plėšikų. Reikia nors dvidešimt galinčių panaudoti ginklą vyrų, kad galėtume paimti jus šiltutėliais.
Čia pamačiau, kaip staiga sunerimo Pantelejus.
- Tik nė dvidešimt, ne dešimties karių aš negaliu tau duoti. Visus mūsų bajorus jau seniai surinko hetmanas Sapiega ir niekas neleis mums gražinti jų atgal.
- Taip net ir geriau, - ramiai ištariau, nekreipdamas dėmesio į nustebusį kazoką. - Šiaip tai mes ir nenorėjome didelio triukšmo. Svarbiausia žinome kiek jų, kada ruošiasi užpulti ir kaip. Visa kita greičio ir gudrumo rankose. Gerbiamas Pantelėjau, nors penkis vyrus sugebėsite surasti?
Čia senis vos neužspringo alumi.
- Kaip taip tai? Su penkiais prieš dešimt? Žinoma aš jaunystėje dar ir ne taip su draugais galėjau prasisukti, bet dabar savo komandoje neturiu nei vieno kario. Šiaip krautuvininkų sūneliai, gyvenime parako neuostę.
- Tai, kad mes ir nenorime šaudyti, nu gal pykštelėsim vieną kitą kartą į orą, ir plėšikai patys pasiduos. Svarbiausia, kad jie įlįstų paskui sūrį į pelėkautus.
Išskleidžiau ant stalo planą ir nupasakojau mūsų sumanymą. Reikėjo aptarti dar daugelį niuansų.

Tadas

Žiogas čirškėjo šalia mano dešinės ausies, greitai užtepliotas ant veido ir rankų dumblas baigė išdžiūti ir pradėjo nukritinėti mažais gabaliukais, bet laikas pravestas pasaloje atsipirko. Žuvelė užkibo ir jau nenutrūks.

Sunkiausia buvo įkalbėti kazoką su jo žmonėmis, kad jie nepradėtų kvailioti anksčiau laiko. Gerai senasis Pantelejus, bet jo švogeris su savo sūnumis tapo pagrindiniu mano galvos skausmu. Apžvelgę mus, tik pora metų vyresni už mūsų trijulę, Gecevičiukai pasipūtė jausdami savo pranašumą ir iškart pradėjo pasakoti, kaip jie vienu du sudoros plėšikus. Aš vos anksčiau laiko nepražilau nuo jų kvailumo ir supratau, kodėl subyrėjo Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė. Išgelbėjo tik tai, kad Pantelėjus su savo padėjėju antausiais ir spyriais išaiškino jaunuoliams apie karinės disciplinos svarbumą.

Kai „Gegutė“ sukukavo iš kurios pusės ir kiek plėšikų artinasi, greitai suvaizdavome greitą liaudies pabėgimą, su nepabaigtais pietumis ir pasislėpėme iš anksto paruoštose slėptuvėse.
O štai ir balandėliai pasirodė. Lygiai dešimt persirengusių valkatomis plėšikų, besėdinčių ant  brangių ristūnų. Jie pasisukiojo po kaimą, pašaudė į orą, įsitikino, kad nieko nėra ir pradėjo krėsti artimiausias triobas. Kaip ir buvo planuota, „protingiems džigitams“ neišėjo atidaryti tik Diterio dūmo durų. Visi bandymai patekti vidur, atsitrenkdavo į mūsų šiek tiek paėmusio kalvio burbėjimą, kad jis nieko nenori matyti.
Taip mes ir planavome. Prieš tris dienas į kaimą atvažiavo Pantelejaus žmogus ir surinko tris likusius kaimo vyrus, bei jaunas moteris ir vaikus miesto darbams. Bijojome, kad prieš pusę šimto moterų su vaikais ir kelis vyrus kapitonas panorės išskirti daugiau negu dešimt kareivių. Dabar gi, jis įsitikinęs, kad kaime beveik neliko žmonių, todėl ir liudininkų galės nesigailėti. O ir grobį dalinti į daug dalių tikriausiai nenorės.
Kol kas planas buvo įgyvendinamas sėkmingai. Du plėšikai pasiliko saugoti duris ir pririštus prie labai patogiai įkastų žardžių, o kiti nuėjo į mišką, panaršyti po mūsų „slėptuvę“. Vos tik jie pradingo iš akių, mes su Pantelėjumi pašokom ir metėm peilius bei siurikenus. Vasaros kaitra privertė saksus nusiimti storas milines ir šilkiniai marškiniai negalėjo sulaikyti sviestų ginklų. Pribėgę prie susmukusių kareivių nuspyrėm į šoną jų ginklus ir pastuksenome į duris sutartą ženklą.
Iššokę vyrai mediniais plaktukais dėl atsargos dar sutrenkė saksams per smilkinius ir nuvilko lavonus į krūmus.
Vėl užtaisydamas plėšikų pistoletus, padėkojau Pantelejui. Vis dėlto abu jo mesti peiliai papuolė tiksliau, man gi dar reikės treniruotis ir treniruotis.

Lėtai ir atsargiai pažvelgęs iš krūmų įsitikinau, kad ir antra mūsų plano dalis praeina kuo puikiausiai. Visai praradę atsargumo jausmą plėšikai jau spėjo nukasti smėlio sluoksnį, po kuriu buvo paslėptos pirmosios durys į slėptuvę ir su didžiuliu vargu jas atidarė. Vis dėl to idėja su melagingu seifu atsipirko su kaupu. Specialiai parodžiau kapitonui, kaip ten sunešam viską ką turime vertingo kaime. Ateityje reikės iškasti dar vieną panašią, bet visi aplinkui turi žinoti tik apie šią - netikrą.
Pagaliau ketvertas nelaimėlių įlindo į vidų, kad atidarytų antras duris. Šūviai greitai perplėšė miško garsus, iššokęs iš užmaskuotos duobės Diteris kojos smūgiu užtrenkė spąstus ir padėjo kazoko žmonėms pribaigti tuos saksus, kurie dar judėjo. Atbėgę vyrai užvertė sunkius rastus ant durų ir pradėjo naršyti negyvėlių skarmalus. Pasimėgavęs jų patenkintais veidais, priėjau prie durų ir, pabeldęs į lentą paklausiau:
- Broliukai, ar jums ten nešalta? Tai dar pasėdėkit.

Alesius

Paeiliui su Raimiu visą dieną stebėjom kelią ir tik vakarop sulaukėm „svečių“. Kada jie šešėliais pralėkė pro mus, sukukavau sutartą signalą ir atsipalaidavęs persiverčiau ant nugaros. Pagaliau galima ir atsipūsti. Jei viskas vyks taip, kaip planavo Tadas su Diteriu manęs neprireiks. Geriau stebėsiu mišką, kuris jau užbūrė savo kvapais ir garsais. Greitai pasigirdę iš kaimo pusės šūviai patvirtino, kad draugai savo stichijoje ir jiems sekasi. Sau jau seniai daviau žodį, kad niekada nepaimsiu į rankas ginklo ir sugebėsiu pasiekti tikslą nepraliedamas kraujo. Ir tegul Tadas įrodinėja, kai tai neįmanoma – moralinė pergalė bus mano pusėje. Supratęs, kad nieko naujo neįvyks išsitraukiau savo birbynę ir praėjau ją valyti. Raimis patampė manę už liemenės, bet aš numečiau jo ranką. Vakarėjantis dangus ir paukščių čiulbesiai pamėtėjo man naują idėją. O jeigu birbynėje vietoj trijų skylių išgremžti šešias? Taip ji ir fleita gali pavirsti. Vaikas vėl pradėjo tampyti mano kelnių klešnę priversdamas suduoti jam birbyne per pirštus. Nejaugi jis nemato, kad mane apėmė įkvėpimas ir tuoj gims nauja melodija.
Tamsa.....

Diteris

Kada iš miško pasigirdo pistoletų šūviai ir į aikštelę išbėgo kruvinas Raimis, visi suspėjo pagriebti saksų ginklus ir pasislėpti už medžių. Liko tik piemuo Arūnas, pagriebęs kaip lėlę susmukusį vaikį. Jis kažką kalbėjo jam į ausį ir supo ant rankų, visiškai nekreipdamas dėmesio, kas vyksta aplinkui. Atbėgęs paskui mažylį leitenantas patenkintas prakalbo:
Ka, gyvačiuk, pabėgti norėjai? Tuoj aš su draugais parodysiu tau, kuo mėgsta užsiiminėti dėdulė Fridrichas.
Čia aš neišlaikiau ir nušuoliavau ink jo. Šiaip tai ir kiti paliko savo slėptuves užpuldami saksą. Leitenantas netgi nespėjo ištraukti savo kardo, kai jį pradėjo bombarduoti įsiutusių vyrų smūgiai. Tik sugriaudėjęs šūvis nuramino mus.
Tadas, papūtęs į pistoleto vamzdį, sušnypštė:
- Staigiai visiems slėptis. Mes dar nežinom kiek jų.
Palaukęs minutėlę ir nieko keisto neišgirdęs, mostais parodė jauniems bajoraičiams ir Pantelejui, kad tie turi nueiti į mišką ir viska patikrinti. Kaip ne keista, ženklus man žinomus iš Holivudo filmų, suprato visi susirinkę ir „diversantai“ vienas po kito išnyko miške. Tadas priėjo prie piemens, paėmė iš dejuojančio vyriškio rankų vaiką, apglėbė jo galvą, pradėjo drebėti ir greitai nukrito be sąmonės.
Abu juos teko nešti ant rankų į kaimą, kur mus greitai apsupo, virkaujančios moterys. Pamačiusios mūsų numirėlius, o greit ir atneštą Pantelėjumi kruviną Alesių, jos visai prarado protą ir pradėjo staugti, plėšydamos paskutinius marškinius ant savo kūno. Jau nežinojau ko griebtis, bet dvasiškas tėvelis Ignacijus išgelbėjo padėtį, įsakydamas atnešti virto vandens ir lininių rankšluosčių. Jis liepė praplauti žaizdas vaikinams ir vietoj bereikalingo stūgavimo pasimelsti Švenčiausiai Mergeliai Marijai. Jo manymu tik taip kaimo moterėlės galėjo padėti sužeistiems
Aš pasitraukiau į šalį ir įsitikinęs, kad niekas nemato – pradėjau ryti ašaras. Jei draugai numirs, kaip man reiks gyventi? Staiga išgirdau, kaip šalia sriūbauja mergaitė. O ką čia veikia Kristina? Jei gi su visais kaimo vaikais reikėjo likti Jurbarke.
Prisėdęs, apglėbiau ir pradėjau glostyti jos plaukus. Ji taip priminė mano likusią praeitame gyvenime seserį, kad ne išlaikiau ir pradėjau guosti:
- Kristina, tavo broliui nieko neatsitiko. Bet jei kas nors ir įvyks, atsimink – aš būsiu tavo angelu sargu, tavo antruoju broliu.
Mergaitė įsikniuobė į mano marškinius ir šniurkščiodama prabilo:
- Jis. Jūs. Visi. Aš. Nieko nesuprantat. Be jo. Tik vienas jis.
Pamažu jos kūkčiojimai nurimo ir Kristina užmigo. Paėmiau ją ant rankų ir nunešiau į kaimą, kur mūsų pasirodymą sutiko nustebusių žvilgsnių jūra. Įgrūdęs sesę į sėdinčio po ąžuolu Tado rankas, nuėjau pasižiūrėti kaip sekasi belaisviams. Priėjęs prie leitenanto kūno, pastebėjau, kad jis dar gyvuoja ir paprašiau vyrų:
- Nuneškit į daboklę. Jis turės mirti labai pamažu.
Čia nuo kito keliuko, vedančio į kaimą pusės atbėgo Tarasius su Rimu. Pamatę gulinčių ąžuolo pavėsyje draugų ir brolių kūnus suklupo ir pradėjo plėšyti savo marškinius. Jų kauksmą nutildė dvasiškas tėvelis.
- Nustokit žliumbti. Visi liko gyvi, tik kai kurie lengvai sužeisti. Greitas jaunuoliai vėl lakstys lyg nieko nebuvę.
Kaime pamažu nusistovėjo tyla, pertraukiama tik lapų šlamėjimo ir gegutės kukavimo. Pastebėjau kaip visi sukluso, stengdamiesi suskaičiuoti kiek metų dar liko jiems gyventi. Suprunkštė arklys ir atsisukęs pamačiau, kaip vyresnysis iš brolių Gecevičių išveda iš miško nuostabų arabišką ristūną.
- Radau pririšta netoli mūsų posto. Tikriausia leitenantas nenorėjo rodytis kaime kol viskas nenutils, bet išgirdo mūsų žvalgus ir nusprendė apsidrausti. - Pratarė.
Priėjau prie žirgo, paglosčiau jo sprandą, papūčiau į šnerves, tuo nuramindamas vargšą gyvūną. Kaip pasielgti su grobiu nuspręs senis Pantelejus su Tadu, bet šį stebuklą pasistengsiu išsiderėti sau. Kreipiausi į jau apsupusę mane grupę:
- Gerbiamas Pantelėjau, tegul visi sudeda trofėjus ant pievelės šalia šulinio. Visus trofėjus, netgi pačius smulkiausius. Kada bajoraitis atsitokės, reikės viską padalyti po teisybei.
Pakviečiau porą moterų ir nuvedžiau prie slėptuvės. Belaisvių iš vidaus daužoma duris drebėjo, bet laikėsi. Dėl visa ko užritinom dar porą akmenų ir paprašęs bobelių nurengti lavonus, ūkyje viskas pravers, pakėliau sėdintį vienumoj piemenį ir nuvedžiau pas Raimį. Pamatę, kad tas jau pradėjo ramiai kvėpuoti, o žaizda galvoje jau apsitraukė tvirtu šašu, nurimome. O kai apžiūrėjau Alesiu, tai pajutau lyg kalnas nuo pečių būtų nukritęs. Paprastas smegenų sukrėtimas, o kadangi jų pas litviną nuo prigimimo nebuvo, tai nieko baisaus - išsikeberios.
Grįžęs į pievelę, kur gulėjo trofėjai ten radau išbalusį Tadą. Jis vis dar sėdėjo atsirėmęs į ąžuolą ir tylėjo. Paprašiau jo ir Pantelejaus leidimo pačiam paskirstyti grobį ir užsiėmiau darbu. Pirmiausia ištraukiau iš vieno kaimo vyro - Blindos užančio paslėptą ryšulį su variokais - jis ką tikėjosi, kad nepastebėsiu – po to priėjau prie seno kazoko ir parodęs pirštu į jaunąjį Gecevičių, paklausiau:
- Jis pats ištrauks iš bato aulo durklą ir žiedą, ar tu jo paprašysi?
Kai Pantelejaus vyrai nustojo spardyti kvailį, o paslėpti grobiai rado savo vietą šalia kitų trofėjų, pradėjom dalybas. Stengėmės nenuskriausti nė vieno, o smulkiems vagišiams išaiškinom, kodėl šį sykį jų dalia tokia maža. Nustebino tik keistas bajoraičio prašymas visus išskirtinus daiktus parduoti ar iškeisti į ne tokius įsimintinus, bet kai jis išaiškino kodėl, Pantelėjus nusišvilpė iš nuostabos.
- Daug atamanų mačiau savo gyvenime, bet tokio jauno dar niekada.
Pasilikom tik ristūną - mano pasiūlymas laikyti jį paslaptyje kol pagerins rasę, patenkino visus.

Kaimas nutilo tik tada, kai visiškai sutemo – tiek daug dar reikėjo nudirbti. Vyresni vaikai iškasė miške dešimtį kapų, bet dvasiško tėvelio paprašyti, atidėjom laidotuves iki rytojaus. Jis norėjo sužinoti mirusių vardus ir pavardes, kad galėtų pasimelsti už jų nuodėmingas sielas. O be to ir kitiems plėšikams vertėjo prieiti išpažinties. Aplankiau ir leitenantą, iš kurio moterys beieškodamos ginklų atėmė visus drabužius ir numečiau jam šiaudų glėbį. Geriau tegul jis nesušals per naktį, per daug lengva mirtis neįėjo į mano planus. Ir tik po to, susitaręs su vyrais, kada reikės stoti į sargybą nukritau pasnausti. Bet miegas niekaip nenorėjo aplankyti manęs.


Alesius

Pažadino spengiantis galvos skausmas. Apsiašarojęs mamos veidas tuoj pranyko ir vėl pasirodė. Šlapias lininis rankšluostis suvilgė smegenis ir jaunesniųjų brolių ir seserų išsigandę kontūrai pagaliau išryškėjo. Pakėliau ranką apčiupinėdamas raištį ir sudejavau iš skausmo. Mama tuo pasiuntė broliuką laukan ir Tadas tuoj pasirodė. Jis tylėdamas žiūrėjo į manę ir, supratęs, kad nieko neišgirsiu, paklausiau:
- Kas įvyko? - Kalbėti buvo sunku, bet noras sužinoti kas atsitiko nugalėjo įgimtą drovumą.
Tadas atsakė tik po netrumpos pauzės.
- Gavai muškieto buože į savo kvailą galvą. Tikiuosi sekantį karta nebūsi toks žioplas ir neleisi savo pavaldiniams taip nukentėti. O dabar pakelk savo sėdynę ir eik laukan. Turi sudalyvauti įvyksiančiame teisme. Tik atsargiai, jokių bereikalingų judesių. Bandžiau tave gydyti, bet visas jėgas atidaviau Raimiui. Todėl gumbą panešiosi, kol jis savaime neišnyks – turi gi visi atpažinti mūsų didvyrį.
Išėjęs laukan, pajutau kaip saulės spinduliai naikina paskutinius mano galvos skausmus. O kai prisėdau prie ąžuolo, pajutau kaip tas dalijasi su manim savo stiprybe. Naujų jėgų antplūdis privertė pagaliau dirbti smegenų ląsteles ir pagaliau pradėjau suprasti, kas vyksta pievelėje.
Prisėdęs šalia Rimas papasakojo, kad kaimas teisia plėšikus. Juos, mirtinai sužvarbusius, ištraukinėjo iš slėptuvės ir atvesdavo iki pievelės kur sėdėjo dvasiškas tėvelis ir seno kazoko žmonės ir kamantinėjo. Nežinau, kodėl vagys taip bijojo Diterio, bet į visus jo klausimus atsakinėdavo apimti drebulio. Keista, bet visus jų bandymus sumeluoti ar išsisukti draugas griežtai nukirsdavo, duodamas ženklą Pantelėjui panaudoti rimbą. Galų gale visi susirinkę, girdėdami laisvą  kazoko vertimą, pradėjo žiūrėti i Diterį, kaip į dieviškos bausmės įsikūnijimą.
Klausimai pagrinde lietė praėjusius plėšikų darbus ir kur, bei kam tie iškišdavo grobį. Sužinojom ir tai, kad tokių bandų aplinkui veikia ne viena, juk su armijos pajudėjimu, išsijudino ir marodieriai. Kol kas visi stengėsi veikti slapčia, nepalikdami įkalčių, bet pasakojimas apie tai kokiais būdais mėgdavo linksmintis užimtuose kaimuose privertė mirtinai išbalti visus mūsų vyrus. Ramūs išliko tik Pantelėjus su senuoju Gecevičium ir, kaip ne keista – bajoraitis. Jiems pasakojimas apie tai, kad leitenantas Fidrichas labai mėgo kankinti mažus berniukus nepadarė jokio įspūdžio. Tadas tik paprašė teriojančio samonę dvasiško tėvelio, toliau užrašinėti nusikaltėlių parodymus.
Kada eilinis plėšikas baigdavo atsakinėti, jį privesdavo prie kunigo, kuris atleisdavo jam nuodėmes ir nuteistąjį nuvesdavo į mišką.
Ketvirtą ir paskutinį teisė vadeivą – kapitono  Markuso Korbico brolį. Po nakties praleistos šaltojoje jis prarado visą savo išdidumą ir tyliai mykė prašymą pasigailėti. Kaip prasitarė Tadas, įprasta sadistų ir žmogžudžių būsena, kai jie pajunta artėjančią mirtį. Ir būtent iš kapitono brolio išgirdom, kas superka priplėštą turtą, ir kur jie slepia brangiausius daiktus. Kai visa ceremonija baigėsi ir besispyriojantį išgamą nutempė į mišką, Tadas pakvietė mane:
- O tu ko sėdi? Galvoji, tavęs tai neliečia? Einam ir tu kartu.
Nesuprasdamas kodėl, nusekiau paskui. Kada atėjom į miškelį kur jaunasis Gecevičius ir
vienas iš kaimo būrų -  Jonas Blinda užkasinėjo kapus, baisus įtarimas - nejaugi tiek nusikaltau – sukirbėjo mano širdyje. Būtent tuomet Tadas įdėjo į mano rankas kruviną kirvį ir pratarė:
- Dabar tavo eilė įvykdyti nuosprendį! Nukirsk jam galvą!
Pasižiūrėjau į kirvį, į padėjusį ant kaladės galvą plėšiką, į kraujo upelį tekantį link Mituvos ir praradau sąmonę, suspėdamas išgirsti:
- Johanai Korbicai, ar tu nori gyventi?


Tadas

Kada Johanas galų gale visiškai palūžo, pritaikiau praktikoje praeito gyvenimo žinias apie žmonių verbavimą. Žmogus, kurį mes ką tik nutraukėm nuo kaladės, sutiko su visais mūsų reikalavimais, pasirašė po visais dokumentais, jis norėjo tik vieno – gyventi ir toliau kvėpuoti tyru oru. O kada Diteris nupaišė jo atvaizdą, dar sykį įrodydamas, kad metai praleisti dailės akademijoj nepraėjo veltui, saksas suskydo visiškai. Juk po tuo portretu buvo aprašyti visi jo nusikaltimai.
Prireikė jį nuraminti. Prasitariau, kad nemėgstu laužyti bajoraičio žodžio todėl, jei padės įvilioti į spąstus vieno jo pažįstamo gaują ir atimti pavogtus daiktus iš supirkinėjančios juos supirkėjos, na bei dar šiek tiek padės, paleisiu jį visas keturias puses. Nusprendęs, kad agento verbavimą gali matyti tik artimi žmonės, visą pokalbį pravedžiau tik Diterio, Pantelėjaus ir Tarasio  akivaizdoje. Visiems kitiems buvo dar anksti žinoti mūsų planus.

Pirmiausia pravedėm operaciją su vienu iš vogtų daiktų supirkėjų. Pasirodo, plėšikai atvykdami į naują vietą jau žinodavo, pas ką iš galima iškišti grobį. Todėl vienas iš netolimo miestelio kromelnikų, labai nustebo, kai jį atvykusį su furgonu susirinkti grobio, sutiko visai ne tie veidai, kuriuos jis tikėjosi pamatyti. Pikti vyrai vietoje papjovė abu jo sūnus, o patį pakabino ant laukinės obelies šakos. Kankinamas žydas laikėsi ilgai, bet kai mes parodėme abu, kaip jis galvojo, paliktus namie mažamečius ir dar nieko nesuprantančius vaikus, palūžo.
Žinoma teko prisiekti kryžiumi, jį bučiuojant, kad vaikai liks gyvi ir trečdalis pinigų iš slėptuvių bus paskirti jų priežiūrai ir mokslui, tuo labiau, kad tos priesaikos aš ir nesiruošiau pažeisti ir pažadėti, kad bus palaidotas pagal savo tautos papročius, o ne pakastas į žemę užsiūtas į kiaulės odą.
Johanas labai nenorėjo, bet vis dėl to pasirašę po dokumentu, kad būtent jis yra šios bausmės nusikaltėliui iniciatorius, ir kad nusprendęs ištaisyti padarytą iki šiol blogį, paskelbė karą visiems plėšikams ir marodieriams. Ypač jo noras bendradarbiauti labai padidėjo po to, kai pamatė, kaip su molinio puodo ir žiurkės pagalba, baigia savo dienas Fridrichas Tiurkas. Įkvėptas reginio jis, prižiūrimas Pantelelėjaus ir senojo Gecevičiaus, nulėkė pas artimiausią savo pažįstamą gaujos vadeivą ir paslapčia papasakojo apie labai turtingą kaimą, globojamą paties Radvilos, bet jis žino ten slaptą keliuką ir jei pasistengus, kad niekas nesužinotų, tai...

Taip pas mus atsirado pakankamai ginkluotės, parako ir pinigų. Kaimo bobelės net užsimanė į sekmadienines pamaldas šilkais apsirengusios nueiti, teko prigrasinti botagu ir paaiškinti, kad kada aplink siautėja marodieriaI – tik paskutinė kvailė giriasi savo turtais. Galvojau, kad jos nurimo, bet kur tau. Kai atvykusio pirštis Jono Motiejaus Dumčiaus, liaudyje vadinamo Ryžiku pasižiūrėti išėjo apsirengusios prabangiomis sukniomis abi dvaro mergos Vilma su Laima, nusprendžiau – botagas čia jau nepadės. 
Nors gandai plito ir be moterų pagalbos. Pirmiausia Pantelėjus atvedė į kaimą porą visiškai nuskurdusių bajoraičių kurie pasiprašė į tarnybą. Juos tai suprantu, užsinorėjo gauti į savo rankas po arklį ir muškietą. Bet iš kur dėdė Abramas sužinojo, kad mes nuteisėme mirti porą jo tautiečių, atsakymo ilgai neradau.

Jurbarko bendruomenės rabinas ginčijosi su manimi ir tėvu Ignacijumi ištisą vakarą, kol pagaliau aš eilinį kartą pažadėjau neužkasti vogtų daiktų supirkėjų kiaulės odoje, o atiduoti juos palaidoti tautiečiams. Bet už tai atsikeršijau jam, kai iškasę savo lavonų kūnus, jie nerado ten nė lašelio to paties įžeidimo. Dėdei Abramui teko priminti:
- Tie žmonės nusikalto Lietuvos žmonėms, todėl ir gavo savo atlygį. Ir dar - jei jūsų bendruomenė nuspręs kaišioti man pagalius į ratus, nuvyksiu į Jeruzalę, prieisiu prie Vakarinės Sienos ir paliksiu ten raštelį su vardais žmonių, kuriuos prašau nubausti, kaip nesilaikančius Toros įstatymų.
Nežinau, kas labiau išgąsdino rabiną, - ar tai, kad žinau slaptas jo tautos žinias, ar tai, kad aš prašnekau idiš kalba. Bet būtent po to vakaro, aš įsigijau vieną pagrindinių savo šalininkų, kuris suvedė mane su visais pirkliais ir kontrabandininkais muitinėje. Būtent paskutiniųjų paslaugų mums labai reikėjo parduodant ar iškeičiant trofėjus.



Ketvirta dalis

Suprasti tylumą

Ežiuk, ką tu veiki?
Klausau tylos.
Nu ir kaip ji?
Tyyyli.

Ežiukas rūke

Lietuva Birželio pabaiga 1700 metai Stakiai

Alesius

Spyriai į kamarėlės duris privertė susigūžti. Tadas vėl atėjo reikalauti pasiaiškinimo, bet aš nieko nenoriu matyti ir nieko nenoriu girdėti.

Tai ką jie nori įrodyti, visiškai prieštarauja mano įsitikinimams apie gėrio pergalę, ir kas dar blogiau, jau kelios savaitės sapnuose manę lanko tie kruvini žmonės, kuriuos, neleisdamas jiems pasitaisyti, nužudė Tadas su savo gauja. Negyvėliai klausia manęs, kodėl nesustabdžiau žudynių, prašo manęs pasimelsti už jų kančias, manęs – kurio senelė buvo žydė, o mama karinga ateistė netikėjimą pomirtiniu gyvenimu. Bet košmarai naktimis nenustojo kartotis ir vakar aš neiškentęs nubėgau prašyti patarimo pas dvasišką tėvelį.