Viktorija ir Gintaras 10

Atsikėlėme vėlai. Šiandien šeštadienis, Gintarui išeiginė. Eidama į tualetą, žvilgtelėjau į rožes. Iš nuostabos net aiktelėjau. Jos buvo nuvytusios. Ne tas žodis! Jos buvo net juodos.!
    -Tai blogas ženklas, - pasakiau Gintarui ir parodžiau rožes.
    -Kokias nesąmones tauški, - atitarė jis. -Šaltis didžiulis ir jos apšalo.
    -Gal būt, - liūdnai kalbėjau aš.
    -Apsirenkime ir eikime į miestą, - kvietė jis. -Parodysiu Šilutę.
    -Šaunu, -tariau aš.
    Išėjome į gatvę. Šaltukas spaudė negailestingai.
    -Štai mano mašina, -parodė į vieną mašiną Gintaras. -Ji sugedusi ir reikia pinigų remontui. O uždirbu nedaug ir nežinia kada ją susiremontuosiu...
    Šilutėje savo gyvenime buvau gal tik pora kartų. Todėl viskas buvo įdomu. Užsukome į turgų.
    -Reikia nusipirkti maisto, - kalbėjo Gintaras. -Ar turi pinigų?, -paklausė.
    -Taip, - atitariau.
    Jis pirko viską, ko tik norėjo. Tik aš mokėjau  už pirkinius.
    Parėjome į namus. Nusirengėme. Gintaras iškrovė pirkinius.
    -Valgyti aš padarysiu, -sako Gintaras.
    Aš išsiviriau kavos. Kavą mėgau ir geriu jos  net kelis puodukus per dieną.
    -Tu man tinki. Manau, kad dar padraugaukime, lankykime vienas kitą. O paskui nuspręsime, kur ir gyvensime, - kalbėjo Gintaras, darydamas valgyti. - Kai atšils oras, jeigu susiremontuosiu mašiną, pakeliausime pajūriu, nuvažiuosime į Palangą.
      -Bus labai šaunu, - kalbėjau ir aš. -Tu man irgi patinki. Ir manau, kad mes tinkame vienas kitam. Aš norėčiau savo gyvenimą susieti su tavuoju.
      -Vadinasi, mūsų mintys sutampa, -atitarė Gintaras.
      Jis iš tiesų puikiai gamino valgį. Aš buvau laiminga. Juk neatsimenu, kada kas rūpinosi manimi, kada kas gamino man valgį. Kai vaikai parvažiuodavo, aš visada rūpinausi jais, nes labai myliu ir noriu, kad jie pajustų mamos šilumą. O dabar, Gintaras ima lėkštes, serviruoja stalą, krauna maistą. Ko man daugiau reikia?
      Pabuvau pas Gintarą iki antradienio. Traukė mane namo. Tik nežinojau, kaip gyvensiu toliau. Bet dabar jau mano širdis buvo nurimusi. Turėjau žmogų šalia, su kuriuo planavome ir gyventi kartu.       
    -Gali būti kiek nori, - sako jis.
    -Ne, noriu namo. Reikia ir į darbą, -tariau
    -Aš paskambinsiu į darbą, atsiprašysiu kelioms valandoms ir  tave palydėsiu į autobusų stotį, -pasisiūlė Gintaras.
    Apsirengėme.
    -Gal gali palikti kiek pinigų?, - paprašė Gintaras.
    Ištraukiau iš piniginės 110 litų. Jis net nesigėdydamas paėmė juos.
Nuotaika buvo klaiki. Ėjome šaligatviu ir tylėjome. Priėjome stotį. Už kelių minučių atvažiavo ir autobusas. Padavė tašę:
    -Susiskambinsim, susirašysim... Aš tavęs labai ilgėsiuos, -tyliai, bučiuodamas pasakė jis.
      Gintaras nelaukė, kada aš išvažiuosiu. Žiūrėjau į jo tolstantį siluetą. Glosčiau jo nugarą mintimis ir norėjau, kad būtų šalia...