Ačiū, kad žiūrėjot.

Pasidarė geriau, kai pravirko gaublys,
Miręs tėvas lūpomis nušluostė dulkes,

Viskas įvyko, nors nieko nebuvo,
Vieno kambario rūmuos, asfalto simfonijoj,

Siurbly dykuma, o išorėj farsas,
Pamesto Dievo delne,

Motinos raukšlėse,
Kažkur kur tamsa nustumia laiką,

Panagėse užstrigusį
Visų pamirštą.

Sudaužiau stiklą kiekvieno akyse,
Kol manosios užšalo rudenio vėjuos,

Kurių nebuvo,
Kurie praeis kaip devynios katės,

Tie patys draugai, butelys, išsibarstymas, miegas,
Žinojimas, kad tik egzistuoji.

Ir nieko nebuvo, nenutiko, ir nebus.
Čia ir dabar nieko nebuvo.