Šaltos Rankos

Vėlų vakarą sėdint prie stalo.
Tirpsta žvakė nuo jausmo kaitros.
Ten toli! Gal vanduo kažkur ošia,
na o čia! Vien tik juodas degutas.

Lango nišoi purvu apdrabstytoj,
kažkas spingsi tenai tuštumoj.
Tuščioi gatvėj vaiduoklis praeina,
šlapias popierius guli baloj.

Kas paliks? - čia sedėti po mūsų.
Austi dvasią, gulėti purvuos.
Gal atras kas tą seną pasaulį,
tartum žvakę iš naujo uždegs.

Medžių rankos vis braukia per stiklą,
lyg vidun prašos jie tamsoje.
Ar uždegs? - dar kas nors tą degtuką?
Ar privers dar sušilti rankas.