Paskutinis stiklas viskio ( 2 dalis)

“ Gyvensi, vyruti, gyvensi… ištversi, žmogau…”, - šiuos žodžius mintyse Kurtas Brauningas pagavo save kartojantį jau kelioliktą kartą. Tai buvo žodžiai, vieninteliai su melodija iškilę jo atmintyje iš kažkokios, neseniai girdėtos dainos. Tai jį šiek tiek erzino, bet žodžiai įkyriai skambėjo galvoje. Suėmęs dviem pirštais tarpuakį, stipriai suspaudė, pirštai giliai įsirėmė į akiduobes. Tada vėl pravėrė ant stalo gulėjusį pakelį, jame buvo viena cigaretė. Salėje girdėjosi girti šūksniai, kažkur suspigo mergiščia. Kita – nusikvatojo. Net nepažvelgęs jis atpažino tuos pačius balsus, ne taip jau seniai girdėtus šalimais. Jo akys spoksojo į vis dar sklidiną viskio stiklą. Prisitraukė arčiau ir, pakėlęs prie lūpų, lyžtelėjo. Tuo pat metu už nugaros pasigirdo balselis:
- Atleiskit, pas jus laisva?
Žvilgsniu permetęs salę ir įsitikinęs, kad ji perpildyta, o šalia vis dar buvo laisvos dvi vietos, jis linktelėjo galva. Labai nenorėjo, kad vėl drumstų jo ramybę, ekspertės žvilgsniu nustačiusi, kad šis kandidatas tinkamas. Tegul jos sau mano, tegul apsikvailina galvodamos, kad labai reikalingos vienišam ir išgėrusiam vyrukui. Jis neskubės ir šį kartą, naktinės plaštakės ne iš karto nudegančios sparnelius. Ši mintis privertė jį pagaliau nusišypsoti.
  Padvelkė skaniu aromatu. Mergina prisėdo ten, kur prieš gerą valandą sėdėjo baltai dažyta. Ant kėdės atlošo pasikabino rankinę, pasižiūrėjo į Kurtą ir šyptelėjo. Jis šiek tiek susimėtė, kad neišsiduoti kostelėjo į kumštį ir pastatė stiklą ant stalo. Iš kur šitoj landynėj tokia meilutė? Nesumodamas kaip elgtis, vis dar spoksodamas į švelnių, pudros nesugadintų, bruožų veidą, pralemeno:
- Jūs rūkote?
- Ne, - jos trumpą atsakymą palydėjo juokas, tačiau visiškai neužgaulus, kas vyruką dar labiau pribloškė.
Jis jau buvo atkišęs pravertą pakelį su vienintele ten styrančia cigarete, šiek tiek sumišusiai nusišypsojo, išsitraukė tą paskutinę, mikliai įsikando tarp lūpų ir, buvo beprisidegąs, kai išgirdo:
- Beje, aš – Svajonė, draugai vadina Svaja.
Jo burna atvėpo, cigaretė, prilipusi prie apatinės lūpos, juokingai tabalavosi. Negana to, kad ji nuostabi ir visai ne tai, kad pirmoji prisistatė, nustebino vyruką, bet jos vardas... To  Kurtui jau buvo per daug, visas susilaikymas, santūrumas, kurį jis ganėtinai gerai buvo įvaldęs, kažkaip nesustabdomai tirpo. Susijaudinimas, nepaaiškinamai šilta banga užliejo krūtinę, vos pastebimai sudrėko jo akių kampučiai. Vyriškis vis tiktai susigriebė ir sutelkė visą dėmesį į užsirūkymo ritualą. Įtraukė keletą dūmų, stengdamasis juos pūsti ne į merginos pusę. Apsiraminęs jau norėjo jai prisistatyti ir pasakyti, kad... Tačiau iš kažkur išdygo padavėjas. Kurtas nesiklausė jų pokalbio, gal netgi negirdėjo. Pro dūmų debesį akylai sekė jos veidą, ypatingai mėlynas, gilias akis. Pagaliau jie liko dviese. Nervingai užgesinęs nuorūką peleninėje, giliai įkvėpė ir, pats nustebęs savo balso ramumu, ištarė:
- Malonu susipažinti, Svajone, ko gero aš laukiau tavęs... Tiesa, pamiršau prisistatyti, aš – Kurtas, Kurtas Brauningas.
Jie abu nusišypsojo. Svaja nepasimetė, bet nieko ir neatsakė, tik trumpam įsižiūrėjo į besisklaidančius tabako dūmus. po to žvilgtelėjo į barą, tarsi ieškodama padavėjo. Tuo tarpu vyriokas vėl gurkštelėjo, į pabaigą artėjantį, savo gėrimą.
- Pasiūlyčiau jums viskio, bet, matot, kas beliko...
Mergina įdėmiai jį nužvelgė, paėmė nuo stalo atidarytą, tuščią cigarečių pakelį, pavartė jį savo rankose ir  žaismingai nusišypsojo, žvelgdama Kurtui tiesiai į akis.
- Šį kartą vaišinsiu aš, - pasakė ji ganėtinai ryžtingu tonu.
Vyriškis žiūrėjo į mėlyną jos akių gylį, tarsi bandydamas pamatyti kažką ypatingo, naujo, lig šiol dar nepatirto, o gal ir visiškai jau nelaukto, nesitikėto, palaidoto užmaršties ir nusivylimų žemėje. Iš to šviežio minčių gūsio jį pažadino melodija, skambanti iš salės gilumos. Taip, tai buvo ta pati daina, iškilusi jo atmintyje, prieš pasirodant šiai merginai. Kurtas atsisuko, bandydamas tarsi visu savimi sugauti šios dainos žodžius: „Gyvensi, vyruti, gyvensi... nenusimink, žmogau,... nukratęs savo pelenus... į svajones vėl pasinersi... „.