pradžia

Su trenksmu atidarytų durų triukšmas staiga paskendo tyliame rūke, kuriame jau mažiausiai mėnuo skendi virtuvė. Jis sėdėjo čia ir galvojo apie praėjusią naktį, visus paklydimus ir tai, kaip mes gyvename. O gyvenimas, kurį mes propagavome ir laikėme nenuginčijamai teisingu buvo tik primestinės tiesos, kurios iš tiesų niekada ir nebuvo vertybe mūsų pasauliuose.
Visada žinojau, jog jis man neištikimas ir apgaudinėdama pati save bandžiau apsimesti paviršutiniška, tokia, kuriai nerūpi jokie paklydimai. Jis, per daug apie tai nemąstydamas, darė tą patį. Panašu, jog to jam užteko. Juk visada pasipasakodavome apie savo pasilinksminimus, aptardavome su kuo, kas ir kaip. Tai buvo tarsi dalelė to, kokie mes buvome dar prieš savaitę, kuomet dar buvome draugai, aptardami savo nuotykius, išgeriantys ir tiesiog kartu „stumiantys“ laiką. Norėjome ir to laiko ir dar kažko daugiau. Viskas buvo nepastebimai artima ir todėl kartkartėmis tuo užpildydavome savo tuštumą ir namų ilgesį. Kad ir kiek apsimetinėjome vieni prieš kitus ir patys prieš save: mes negalėjome taip gyventi ilgiau ir norėjome kažko neapibrėžto ir jei paklausite ko mums dar trūko, niekas iš mūsų negalėtų atsakyti ko. Jei tą sekundę jautei laimę ar kažką panašaus, to ir buvo gana. Nebuvo aiškios čia nei rytojaus nei ateities sąvokos. Jų mes nekentėme ir niekada garsiai neminėjome. Gyvenimas buvo tik čia ir dabar. Tol kol bus ko išgerti ir su kuo pasilinksminti.
Tačiau realu ir neišvengiama buvo kas rytą keltis su nesibaigiančiu širdies skausmu. Aš juo tikėjau, pasitikėjau ir galėjau pateisinti kiekvieną jo žingsnį. Galų gale, aš jį tiesiog mylėjau. Kvaila ir jauna buvo tai meilė. Kažkada seniai žiurėdama filmą išgirdau frazę, kuri tobulai atitinka tai, kas buvo su mumis ir tarp mūsų: „ Jie mylėjo vienas kitą kaip vampyrai: naktį gyveno, o dieną miegojo. “. Tokie ir buvome: jauni, nesuvaržyti, be moralės ir normų. Vakarui pasiekiant miesto dangoraižių stogus, prasidėdavo ir gyvenimas. Tai buvo lyg ta vienintelė taisyklė, kurios nedrįsome nei pakeisti, nei sulaužyti. Net ir laikas niekada nepakeitė jos - mūsų gyvenimo istorijos.