Ką žmogaus gyvenime reiškia nepažįstamieji?

Žmogus, pirmiausia, yra visuomenės narys. Kad ir koks genialus ar išsirtinis jis bebūtų vienoje ar kitoje situacijoje, liks statistiniu vienetu, ir ta statistika apibūdins ne tik jį, bet  visą supančią visuomenę – nepažįstamuosius. Pažinimo troškimas yra būdingas žmogaus bruožas, tačiau žmogui žmogų pažinti yra labai keblu – jis pilnas konfliktų, netikrumo, apsimetinėjimo, galiausiai, jis retai bepažįsta save patį, o jam dėl vienatvės priekaištauja ne ką geresni – ne ką darnesni. Visuomenė juda inercijos vedama, todėl jai žengus žingsnį viena kryptimi labai sunku ką pakeisti ar pristabdyti, taigi ir susvetimėjimas, individualizmas dėl to dabar toks dažnas reiškinys. Nėra ką ir kalbėti apie bendruomenės būrimasi, bendrų problemų ieškojimą, kai dažnas pamiršome savo pusbrolių vardus. Kai mes prarandame pačias įtakingiausias vertybes – šeimą, autoritetus, nepažįstamieji tampa visa kas mums lieka, ir nebėra tuomet priebėgos nuo svetimumo, netikrumo. Jais gali patapti bet kas – kad ir visi.
Susidūrimas su nepažįstamaisiais aplinkui mums visada primena apie mūsų pačių vienatvę. Matydami žmones, kurie iš išorės atrodo lyg ir laimingesni, lyg ir tvirtesni, nejučia tuo įtikime, nors iš tiesų tik blizgučių išorė mus dažnai suklaidina. Kafka novelėje „ Atpažintas perėjūnas“ rašo apie pažinimą žmonių, kurių draugiškumas ir bendrumas su tavimi tėra iliuzija. Kūriniu perteikiamas sumišimas tarp troškimo nelikti venišam, atsiverti ir šių veiksmų beprasmiškumo nujautimo. Šie žmonės gali rodytis kaip vaistai nuo vienatvės, tačiau jie tik dar labiau žeidžia žaizdas savo paviršutiniškumu, nesupratingumu. Tuo rašytojas parodo, kaip svarbu žmogui yra nelikti vienam: kaip jis visa siela ieško sau artimų. Tuo remiantis galima teigti, jog aplink tvyrantis susvetimėjimas ir įsivaizduojamas pažinimas – paviršutiniškas išorės, to kas pateikiama, vertinimas, yra visai nenatūralus, net nepriimtinas žmogiškumui, tiesiog tai inertiškas lėkimas į ateitį.
Žmogus savo padėtį dažniausiai vertina lygindamas su kitais, kitaip tariant – jaučiasi vargšas tik žinodamas jog esama turtingesnių. Tai nėra vien neigiamas aspektas, nes nors dažnai sukelia abejingumą, pyktį, nepilnavertiškumą, tai taip pat skatina ir konkurenciją bei pažangą. Tie kiti apsprendžia mūsų elgesio ir moralės ribas. Pavyzdžiui, kaip Balio Sruogos „Dievų miške“  aprašomoj situacijoje, kai budeliai atsisakė karti žydes moteris tol, kol vienas pakorė. Mada ir grožio supratimas mene taip pat yra nulemiami mums visai nepažįstamų asmenų. Galų gale, mes nežinome kas per žmonės yra tie, kurie stato mums namus, pateikia mums maistą, gydo arba teisia, tačiau mes jais pasitikime. Galima sakyti ir atvirkščiai – gydytojai nežino kokius žmones gydo, o teisėjai nepažysta teisiamųjų, vadinasi tavo paties gyvenimo pamatas yra paremtas tik pasitikėjimu nepažįstamaisiais, kuriems tu, toks pat statistinis vienetas, kaip ir jie tau.  A. Kamiu kūrinyje „Svetimas “, vaizduodamas subjektyvų teismo procesą parodė, kad nėra galimybės apsiginti prieš visuomenės  šališką poziciją.
Taigi visuomenė yra neapsakomai galinga jėga, tačiau kad ir kokia ji būtų atvira ar tolerantiška, sau artimus žmones surasti yra labai sunku. Hermanas Hesė kūrinyje „Stiklo karoliukų žaidimas“  perteikdamas santykį tarp uždarų Kastalijos gyventojų ir likusios visuomenės atskleidė, jog kad ir koks kilnus ar nepaprastas bebūtum, pats vienas sau egzistuoti negali ir neesi pajėgus – turi būti reikalingas tave supantiems nepažįstamiesiems ir priimti iš jų paramą.  O vieno iš veikėjų - Desinjorio pavyzdžiu galima remtis kalbant apie tai, jog žmogų supanti aplinka skatina jį tobulėti, keistis, vienas jis, net geriausių ketinimų vedinas, yra per silpnas savo gyvenimo tėkmei valdyti. Visi mes esame vieno medžio – pasaulio ląstelės, o susvetimėjimas leidžia  žmonėms atsiriboti, tarsi jie būtų kiekvienas sau. Taip ir patys žmonės pasiklysta – nebežino nei kas beesą, nei kodėl...  kol patys sau nepažįstamais tampa.