Jau ateinu

Ar tu žinai, kad man labai sunku
Iškasti duobę, šalčio surakintoj žemėj?
Ar tu žinai, kad neturiu jėgų
Nukirsti tavo amžinajam guoliui medžio?

O tu šiltoj kamaroje guli,
Apsuptas ašarų ir liūdesio rūkų,
Į paskutinį miegą tyliai nugrimsti,
Tiktai murmi: jau išeinu, jau išeinu…

Ar tu žinai, kaip man sunku
Išleist tave į karo baisumus?
Ar tu žinai, kad jau nebegaliu
Išgelbėti nuo ašarų sausų akių?

Li?dnai šypsais ir tolumon žiūri,
Kaip saulei leidžiantis, krauju pasrūva vakaro dangus,
Man atsidūrus paskutinįsyk tavo glėby,
Dar išgirstu: jau išeinu, jau išeinu…

Ar tu žinai, kad nieko jau nebejaučiu?
Todėl prie tavo kapo čia klūpau,
Ar tu matai, kiek danguje mažų žvaigždžių,
Ar kiekviena jų, tai likimas gimusio žmogaus?…

O kapas tyli - tu tyli,
Tik vėjas mindo rudenio lapus,
Ir tiktai žemė, kvepianti, biri,
Išgirs mane: jau ateinu, jau ateinu…

1999 metai.