CarolPavasario kvapo neįmanoma supainioti su niekuo kitu. Jis ypatingas, tik vienas toks. Čia įsipainioja viskas: ir kaiminystėje pjaunama žolė, ir žydintys medžiai, ir pakelėje parduodamos braškės. Jau kelios savaitės miestas kvepia šviežiomis braškėmis. Taip saldu kas rytą keltis ir pradėti dieną braškinėje Varšuvoje.
Jo čia jau nebėra, bet Varšuvos gatvės, ta pati metro stotelė ir braškės pakelėje, netoliese namo, kurio vėliavą jis man padovanojo šeštą valandą ryto, neleis pamiršti nė vienos sekundės kartu.
Keistas šis pavasaris. Toks nepaprastas ir kitoks, atnešęs ir laimę, ir džiaugsmą, ir meilę ir neapykantą tam, kurį dievini, ir daugybę daugybę kitų jausmų bei potyrių.
Šios sostinės aš niekada nepamiršiu. Daug ką šis miestas pakeitė mano gyvenime. Toli gražu tai vis dar ne mano namai. Vis dar netikiu tuo absurdišku posakiu: „kur mano daiktai, ten ir mano namai“. Na taip, daiktai čia, Varšuvoje, bet namai daug toliau – Lietuvoje. Ne daiktai ten, o šeima, draugai, visi, kuriuos myliu ir be kurių joks kitas miestas niekada netaps namais.
„... someone you phisicly admire... “ vis dar skamba mintyse ir nepalieka ramybėje. Tą naktį prisimenu iš šios dainos, kuri visada jam patiko. Norėdamas priversti mane įsiklausyti ir suprasti jis nieko nesakė, žiūrėjo į akis, prisidegdamas cigaretę, ir man paklausus „Kas?“ tik atsakydavo „Nieko. Tiesiog dar niekada nesu žiūrėjęs į niekieno akis taip ilgai. Tu turi katės akis. Žinai tai? “
Už tai ir daugelį kitų dalykų aš ir buvau su juo. Supratom mes vienas kitą kažkokiu būdu, net tylėdami. Tos akimirkos ir kvepia nepaprastomis Varšuvos braškėmis, kurių kvapu ir prisipildo net ir tolimiausi miesto užkaboriai.
