ccc

Ji tupėjo ant sofos atkaltės ir žvelgė į tamsą lange. Atrodė, kad medituoja. Šiek tiek suabejojau, bet galiausiai priėjau ir prisiliečiau. Perbraukiau trimis pirštais tarp ausų ir švelniai tais pačiais pirštais nulenkiau ausį. Atrodo ji buvo dėkinga. Atrodė, kad tik dabar pajuto, jog ir aš esu žmogus. Tarkim, kad toks žmogus, kaip ir visi kiti dvikojai šiuose namuose. [...] Ji nusekė laiptais aukštyn, tada kartu pasuko koridoriumi ir kartu įėjo, o aš jai leidau likti. Ji tyliai buvo, kol aš rengiausi. Vėliau stebėjosi keistu prausimosi aktu, lakė ištiškusį iš dušo vandenį ir, kol susisiaučiau į rankšluostį, nepastebimai dingo koridorių labirintuose. Neieškojau. Žinojau, kad nerasiu tos, kuri nenori būti surasta. [...] Žinai, naktys tiktai vienišos čia.