Tai Pamiršta

Vieną vakarą tyliai sustokim
ir prisėskim ant vasaros pakloto žalio.
Pakelkim akis ten į vakarus,
kur dangus mūs krauju nusidažo.

Vieną vakarą tyliai sukluskim,
kai pailsęs vėjas užsnūsta.
Gal šiltam medžių lapų šnabždėjime,
kokį žodį gamtos mes suprasime.

Gal išvysim naujai mes tą viziją,
kur lyg šiol sapnuose teregėjom.
Gamtos dvasią pajauskim iš naujo,
nes šiandien mes ją esam pamiršę.

Gėlės žiede išvyskime šypsnį,
paukščio klyksme atraskime viltį.
Kam ieškoti kažkur kažko paprasto?
Jeigu tai mes juk turim aplinkui.