Bučiuoja saulė kūną mano,
Bandau panirt į ją visa,
Bet vėl mintyse tavo veidas,
Vėl vėju tu lieti mane.
Atsisuku, taip noriu klysti!
Pajust ne vėją, o Tave.
Bet suprantu – širdis man plyšta.
Iliuzija vis maišos su tiesa...
Nebeskiriu jau tos realybės,
Tik noriu būti ten kur Tu.
Namai būtų tarsi dievybės,
Todėl prašau mintim nakčia:
- Jei tu girdi, priimk kvietimą,
Jausmais rašytą po žvaigžde.
Ir iš iliuzijos, o gal realybės?
Pakilkim kaip drugiai pakyla,
Ir skriskim amžiams mes iš čia...
Na, žinau, kad reikia apie tai negalvoti... ir stengiuosi, bet kai labai užeina liūdesys man, tai išsiliejimas padeda... už tai vis dar parašau... jei atvirai aš čia rašykuose ir gydaus tas žaizdas...
Nekankint,prašau,savęs...Stenkis negalvoti apie tai...O laikas užgydys visas žaizdas:)...
Eilėraštis puikus,šis jau stabilesnis,pilnas ilgesio,iliuzijų...
Sėkmės besigydant,žaizdas..O būdų jas išgydyti yra nemažai:).
sirdis plysta del prisirisimu, noru.
kai nebelieka ju, tuomet galime transformuotis kaip drugiai. bet neturi buti ir pasipriesinimo, net ir iliuzijai. kitaip gali tekti pjautis venas.
kai nebeliks pasipriesinimo ir prisirisimo, busime laisvi.
maisosi iliuzija su realybe tikrai...
bet realybe isvydus nebeliktu abejoniu, kad tai ji.
mus klaidina tai dvasine, tai materiali energija.
kai pajunti Ji, tuomet nebelieka abejoniu, klaidinimu, isskrendi i amzinybe.